Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


31 dalis
„Nėra teisaus, nėra nė vieno“ (Rom 3, 10)

Labai nustebsite, pragare išvydę be galo daug religingų žmonių. Tai sukels šoką. Dažnai galvojame, kad ten turi būti bankų plėšikai, vagys, žmogžudžiai, prievartautojai ir kiti įvairūs sunkūs nusikaltėliai. Deja... Pasiruoškite šokui! Kaip tvirtina vienas protestantų pastorius, ten patekę sutiksite įvairių krikščioniškų konfesijų kunigus, vyskupus, arkivyskupus, kardinolus ir net popiežius. Ten sutiksite evangelistus. Sutiksite daug įvairių krikščionių... Kai kas sušuks: „Aš tuo netikiu!“ Pastorius atsako: „Aš ir nesitikiu, kad jūs tuo patikėsite, todėl tai ir bus vienas iš didelių sukrėtimų“.
Kai nukeliausite į pragarą, didžiai nustebsite sutikę būrį dėl išgydymo ir kitų malonių kitados besimeldusių evangelistų, besimeldusių kitomis kalbomis, begalę įvairių vienuolių - brolių ir sesių...
Kodėl taip yra? Kodėl kelionė į išganymą tampa sudėtinga? Trūksta esminės nuostatos, kurią taikliai įvardija popiežius Benediktas XVI: „Norint atsiliepti į Dievo pašaukimą ir leistis kelionėn, nebūtina jau dabar būti tobuliems. Žinome, kad savo nuodėmės suvokimas leido sūnui palaidūnui žengti sugrįžimo keliu ir taip patirti susitaikymo su Tėvu džiaugsmą. Tra­pumas ir žmogiškasis ribotumas nėra jokia kliūtis, jei tik padeda mums vis labiau įsisą­moninti, kad mums reikia atperkamosios Kristaus malonės“... Deja, tie, kurie tariasi esantys „geri žmonės“, nelaiko savęs nei trapiais, nei ribotais, o tuo labiau - nusidėjėliais...

Šerkšnas.
(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Kai pateksite į pragarą, jame sutiksite religingus žmones. Tačiau ten bus ne vien religingi, bet ir daug tokių, kuriuos šiaip jau laikome išties gerais žmonėmis. Deja, jie ten pateko dėl to, kad Kristus nebuvo jų gyvenimo Centras... Jūs sutiksite daug gerų žmonių. Jums net į galvą negali ateiti, kad kai kurie iš jų paklius į pragarą, tačiau paklius...
Taigi, kiek bus išganytų? Šiuo klausimu įdomiai svarsto Peter Kreeft, teigdamas, kad teisingas atsakymas į šį klausimą... - ne tavo reikalas. Mes ne tik nežinom, kiek yra išganytųjų, bet tai ir ne mūsų reikalas. Ir viduramžių, ir šių laikų lūkesčiai yra neteisingi - ne dėl jų atsakymo, bet dėl klausimo. Galbūt viduramžių mąstytojai buvo teisūs tarda­mi, kad dauguma pateks į pragarą. Modernistai gali būti teisūs neabejodami, kad dauguma pateks į dangų. Tačiau ir vieniems, ir kitiems derėtų ne spėlioti „Viešpatie, o kas šitam bus?“ (Jn 21, 21), o vykdyti „Sek pas­kui mane!“ (Jn 1, 43).

Kai atrandi savo pasaulį, jis atrodo gražus, stebuklingas. Tačiau kai kada šis pasaulis sudūžta, jei į jo pasakišką slėpinį įsileidi ne tuos žmones...

Bet palūkėkit, argi to nežinom? Argi Jėzus mums to nėra pasakęs? Argi tolesnė ištrauka nepatvirtina minėto viduramžiško įsitikinimo?
Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyve­nimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13 – 14)...
Protestantų pastorius Rakman pasakoja apie susitikimą su jūrų leitenantu. Kai jam užsiminė apie pragarą, vaikinas atšovė: „Žinai, pamokslininke, aš įsitikinęs, kad jūsų pragaras – tiesiog čia, žemėje“. Pastorius atsakė: „Bičiuli, jūs smarkiai klystate!“ - „Ką jūs turite omeny?“, - paklausė leitenantas. Pastorius paaiškino: „Tiesiog čia žemai yra vanduo. Pragare vandens nėra. Kai užsimanote atsigerti, atsisukate čiaupą ir geriate. Pragare to padaryti nepavyks“...

Nesidžiauk, jei daugelis dalykų, bėgant laikui, išsitrina iš atminties. Gyvenimo šventei pamirštieji dalykai dažnai žymiai reikalingesni, nei tie, kuriuos prisimeni. Deja, žmogaus atmintis dažniau linkusi išsaugoti ne tai, kas gyvenime yra geriausia...

Yra manančių, kad Dievas pasigailės ir karščiui numalšinti duos vandens... Prisiminkime Evangeliją:
„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.
Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje'. Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius - tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus'.
Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius - juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'. Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų'“ (Lk 16, 19 – 31)...

Šerkšnas.
(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Taigi, pakliuvus į pragarą vandens nėra ko tikėtis... Pragare sutiksite daug žinomų ir pripažintų krikščionių...
Rakman pasakoja apie susitikimą su žmogumi, jūrų prekeiviu, kuris gyveno padorų ir tvarkingą gyvenimą. Pragaru jūrininkas netikėjo. Jis sakė: „Pažįstu žmones Afrikoje, Azijoje ir visame pasaulyje, kurie niekuomet negirdėjo Evangelijos. Negi jie keliaus į pragarą? Negi tai, ką jūs kalbate, gali būti tiesa? Ar jums nekyla mintis, kad tie patys induistai, budistai ar brahmanai lygiai taip pat teisūs, kaip ir jūs?.. Aš nemanau, kad turėčiau patekti į pragarą. Aš nerūkau. Aš negirtauju. Žmonės, tarp kurių gyvenu – patys grubiausi, bet aš su jais stengiuosi sutarti. Aš esu geras žmogus ir niekam nieko blogo nesu padaręs“...

Mačiau žvaigždžių ir šiukšlių. Žvaigždės spindi nuolat, o šiukšlės tik tol, kol sudega...

Apaštalas Paulius apie pastangas remtis savo pačių pastangomis išganymo kelyje aiškiai kalba: „Tikrieji apipjaustytieji esame mes, kurie tarnaujame Dievui jo Dvasia, didžiuojamės Kristumi Jėzumi ir pasitikime ne kūnu. O juk aš galėčiau pasitikėti ir kūnu! Jei kas nors tariasi galįs pasitikėti kūnu, tai aš pirmutinis, aštuntą dieną apipjaustytas, kilęs iš Izraelio tautos, Benjamino genties, žydas iš žydų, įstatymo tiksliai besilaikantis fariziejus, uolus Bažnyčios persekiotojas, be priekaištų vykdęs įstatymo reikalaujamą teisumą.
Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 2, 3 – 11)...

Šerkšnas.
(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Žinote, ką suvoksite pragare? Ten pakliuvę suprasite „kad ir žydai, ir pagonys - visi yra nuodėmės pavergti, kaip parašyta: Nėra teisaus, nėra nė vieno“ (Rom 3, 9 – 10). Nėra nė vieno, kuris nenusidėtų. Pragare rasite daug gerų žmonių...
Drauge su rašytoju Peter Kreeft užduokime klausimą:
Ar gali patekti į dangų, jei nesi labai geras?
Jei negali, tada niekas iš mūsų ten nepateks. Juk būtent geriausie­ji iš mūsų žino, kokie blogi yra.
Ar gali patekti į dangų, jei nesi religingas?
Jei negali, tada Biblija bus suklydusi. Ji mums neliepia „būti reli­gingiems“. Vargu ar ji apskritai kalba apie „religiją“. Užuot kalbėju­si apie ją, ji kalba apie kažką daug įdomesnio - apie Dievą. Jėzus sako, kad kelias į Dangaus Karalystę yra ne pasitikėti „religija“, bet pasitikėti Juo. Kai žmonės paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“ (Jn 6, 28 – 29).

Vieni varžosi dorybėmis, kiti - nusikaltimais. Pasirinkimas priklauso tik nuo tavęs!

Tad tikrasis klausimas yra šis: ar gali patekti į dangų, jei netiki į Jėzų?
Jei gali, kas lieka iš Jo teiginio, kad negali? Ne kartą, o daugybę kartų skirtingais žodžiais Jis pasako tokį dalyką: „Aš esu kelias [...] Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6)... Taigi, be Jėzaus lieka tik pragaras...
Sykį pastorius susitiko su žmogumi, su kuriuo jau ne kartą buvo bendravęs. Žmogus tarėsi, kad gyvena padorų gyvenimą ir niekuomet nepaklius į pragarą. Sutikęs paklausė šviesiai tiesiai: „Sakyk, ar tu vis dar nebuvai nuėjęs į bažnyčią?“ „Ne, nebuvau“, - atsakė žmogus. Pastorius vėl paklausė: „Kiek metų gyvenate šioje šalyje“. Žmogus atsakė, kad penkiolika. Pastorius jam tarė: „Jūs norite pasakyti, kad šalyje gyvenate penkiolika metų ir iki šiol nė karto nebuvote bažnyčioje? Tuomet ką išvis jūs galite žinoti ir suvokti?“
Štai kokie jie protingi ir kaip gerai apie save galvoja. Daugelis žmonių apkeliauja kone visą pasaulį, tačiau pamiršta tik vieną smulkmeną – apsilankyti bažnyčioje... Jei jūs nebuvote bažnyčioje 10, 20, 30 metų, jūs nebuvote niekur! Jei jums dabar 25 ar 30, ar 40, ar 70, o jūs nebuvote bažnyčioje, jūs nebuvote niekur! Kai žmogus buvo paklaustas, kodėl neina į bažnyčią, atsakė: „Man nepatinka, kai man sako, kad aš blogas, nes aš nesu blogas. Aš – geras žmogus“. Į klausimą ar jis neturi nuodėmių, vyras atsakė: „Ne, neturiu!“ Paklaustas, ar kartais jam į galvą neateina piktos mintys, vėl atšovė: „Ne. Jokių piktų minčių man nekyla!“ Bet kuris pastorius ar kunigas tokiam žmogui atsakytų: „Jūs nelygintinai geresnis už mane! Jei man reikėtų atsiskaityti už viską, ką per paskutines 24 valandas pagalvojau, lėkčiau į pragarą kaip kulka“...

Kai kurie žmonės didžiausius kentėjimus patiria, kai yra ištraukiami iš dumblo. Todėl, nenorintiems dalyvauti gyvenimo šventėje, užuojauta nepadės. Paprasčiausiai ji jiems nereikalinga.

Manantiems, kad yra geri žmonės, noriu priminti šventojo Augustino maldą: „Pasigailėk manęs Viešpatie! Matai, neslepiu nuo tavęs savo žaizdų. Tu esi gydytojas, aš – ligonis; tu esi gailestingumas, - aš pasigailėtinas“...
Daugelis „gerų“ žmonių visuomet stengiasi būti apie save geros nuomonės. Jie nemato jokios prasmės lankyti bažnyčią... Tačiau Dievas sako, kad teisaus nėra nė vieno. Nėra nė vieno, kuris darytų gera ir nenusidėtų. Tai liečia visus. Išimčių nėra. Net ir pats geriausias žmogus, savo dorybių zenite, tėra nuodėmių chaosas, dulkės ir pelenai. Tokia biblinė tiesa... Kai kas sako: „Aš tikiu žmogumi!“ Žmonėms patinka tai girdėti. Kokiems žmonėms tai patinka? Tiems, kurie pasitiki savo pačių pastangomis. Kai tikintys žmogumi pateks į pragarą, ieškos kaltininko, tačiau neįstengs jo rasti. Tačiau ir savęs nenorės kaltinti, nes yra „geri“. Gal apkaltins pamokslininkus? Tačiau ir to padaryti neįstengs, nes pamokslininkai iš tiesų nenori, kad kas nors pakliūtų į pragarą. Tai gal apkaltinti Dievą? Tačiau ir Jo kaltinti neįmanoma. Jis atsiuntė Savo Sūnų, kad už mus numirtų. Niekas, nei Dievas, nei pamokslininkai nenori, kad kas nors pakliūtų į pragarą. Kas nori, kad žmogus patektų į pragarą? Velnias! Tačiau net ir jis negali to atlikti prievarta. Daug sakančių: „Aš geras žmogus!“ Tačiau, jei tu geras žmogus, kodėl degi pragare?..

Šerkšnas.
(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Šiais, Dievo Gailestingumo metais, norėdami išvengti pragaro, prisiminkime įžvalgius vienuolės ses. Esteros Rudź žodžius: „Žmogus, „kūrinijos vainikas“, yra tik dulkė prieš Dievo didybę ir didingumą. Tačiau stebina jo troš­kimas susitikti su Kūrėju. O ar galima įveikti tą didžiulę prarają tarp žmogaus silpnumo ir Dievo šventumo? Atsakymą rasime žvelgdami į Gai­lestingojo Jėzaus paveikslą. Tai pats Dievas, eidamas pasitikti žmogaus, įveikia tą prarają. Tai įsikūnijęs Dievas - Jėzus Kristus - nusileidžia iki mūsų su viltimi, kad atrasime savyje Jo įskiepytą troškimą susitikti ir atsiversime Jo gailestingajai būčiai“.


Laimingi supratusieji, kad:

1. išganymo kelyje pasitikime ne kūno darbais, o Kristumi;
2. svarbiausia – tai atsiliepti į Kristaus kvietimą jį sekti;
3. trapumas ir ribotumas mums primena, kad esame reikalingi Kristaus;
4. be Jėzaus lieka tik pragaras;
5. prarają tarp žmogaus ribotumo užpildo Dievo Gailestingumas.


2011 m. kovas

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL