Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


26 dalis
„Bet tu esi gausaus atlaidumo Dievas“ (Nehem 9, 17)...

Pasakojimą pradėsiu Evangelijoje pagal Luką aprašyta istorija apie dešimtį raupsuotų vyrų:
„Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 11 – 19).

Pinigai – geras tarnas, bet blogas šeimininkas.

Tavo turtai proporcingi tiems, kuriuos atidavei. Taip kaip ir žiema, snaiges žeria neskaičiuodama... Nepadaryk klaidos. Visa, ką sukaupti paskatino godumas – jau praradai...

Šis rapsuotųjų dešimtukas buvo pasmerkti žmonės. Raupsus galima sulyginti su baisia šių laikų AIDS liga. Pasveikimo nuo raupsų atvejai būdavo ypatingai reti. Raupsų liga turėjo tris formas.
Pati baisiausia – juodieji raupsai. Ligoniui nukrisdavo raumenys, visiškai pasikeisdavo veidas, kamavo nepaliaujamas kūno puvimas, skleisdamas nenusakomai nemalonų kvapą. Šie žmonės gyveno visiškoje izoliacijoje, toli nuo savo šeimų. Jie gyvendavo susibūrę, nešiojo specialius rūbus, prie kurių pritvirtindavo varpelius, kad visi išgirstų, kai jie prisiartina. Jų veidai būdavo visiškai uždengti. Rapsuotieji palaipsniui prarasdavo regėjimą. Tie, kurie dar įstengė kažką matyti, ėjo pirma ir šaukė: „Nešvarus! Nešvarus!“ Taip jie ir keliaudavo. Tokie buvo to meto įstatymo reikalavimai.

Piešiniai ant stiklo.
(Viktor Budrėvič nuotrauka)

Šalia fizinių skausmų sergantieji raupsais kentė baisias dvasines kančias. Kartą, pamatę pro šalį einantį Jėzų, dešimtis raupsuotųjų ėmė šaukti: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Jiems nebuvo leidžiama prieiti arčiau. Jėzus atkreipė į juos savo dėmesį ir paliepė, kad jie pasirodytų kunigams. Šis paliepimas jiems nuskambėjo labai keistai, kadangi Senajame Testamente ir Levitų knygoje nurodomi įsakymai, kad kunigui gali pasirodyti vien tas, kuris apsivalė nuo raupsų. Tokiu atveju kunigas visai bendrijai pareiškia, kad žmogus pagijo ir nuo jo neįmanoma užsikrėsti. Tačiau, kai Jėzus dešimčiai raupsuotųjų paliepė nueiti pasirodyti kunigams, jie dar nebuvo pagiję. Kaip visa suprasti?.. Jėzaus žodžiai visuomet žmoguje pažadina tikėjimą. Jis provokuoja atlikti tikėjimo veiksmus. Šiuo atveju Jėzus jiems liepė eiti, kol dar jie buvo raupsuoti: kažkuris jų buvo aklas, kitas nebeturėjo rankos ir t.t. Tikėjimo veiksmas raupsuotiesiems buvo prievolė pasirodyti kunigams. Šventasis Raštas pasakoja, kad, kol jie ėjo keliu, pasveiko...

Pamesti ant žemės pinigai priverčia pasilenkti...

Mes turime galimybę ateiti pas Jėzų, ypač šiais, Dievo Gailestingumo metais, susiburdami prie Jo paveikslo Pilnų namų bendruomenės Dievo Gailestingumo koplyčioje...
2011 m. sausio 15 d., šeštadienį, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje pradėti švęsti Gailestingumo metai. Tą dieną Mišias aukoję vyskupai ir kunigai ruošėsi Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopijas drauge su jaunimo grupelėmis išlydėti į Lietuvos vyskupijų katedras. Sekmadienį, lydimos Vilniaus dekanato kunigų ir įvairių parapijų jaunimo grupelių, jos iškeliavo į Lietuvos vyskupijų katedras. Paveikslo kopija įteikta ir užsienio lietuvių sielovados vadovui prel. Edžiui Putrimui. Pradėjusi savo kelionę Airijoje ir Anglijoje, vėliau ji keliaus į Kanadą, JAV ir kitas šalis.
Sakydamas pamokslą per šv. Mišias, kardinolas A. J. Bačkis pabrėžė: „Kristus ir šiandien kartoja pasauliui: Atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių, atėjau ne pasmerkti pasaulio, bet jį išgelbėti. Manau, kad žmonės vis primiršta šią tiesą. Mes pamirštame, kaip myli Dievas, atsiuntęs savo vie­natinį Sūnų ir Jį už mus paaukojęs! Nepaisant mūsų ne­ištikimybės, Dievas ištikimas savo meile ir kartais nori ženklais tai priminti pasauliui. Taip galėčiau paaiškinti tai, kad čia, Vilniuje, vienuolyno kambarėlyje, 1934 m. Jėzus pasirodė šventajai seselei Faustinai, primindamas apie Dievo gailestingumą. Jis prašė, kad ta žinia būtų skelbiama, kad žmonės kreiptųsi į gailestingąjį Dievą, kad Jį priimtų, kad darytų gailestingumo darbus. Jėzus prašė, kad būtų nutapytas ir Jo paveikslas - kaip žen­klas, kaip indas, kuriuo galėtume semtis malonių“...

Kad pažintume didžiąsias tiesas, vien kentėjimų nepakanka. Regimai turime atsidurti ant bedugnės krašto, kur laukia neišvengiama mirtis. Šioje vietoje mąstantis žmogus tampa mylinčiu. Tuomet jis ne tik patiria gyvenimo šventę, bet sugeba ją dovanoti kitiems.

Manau, jog esame be galo laimingi, turėdami galimybę kuo dažniau ateiti prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo ir drauge su anais raupsuotaisiais tarti: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Ir tikrai sulauksime pasigailėjimo. Tik jį patyrę, nepamirškime padėkoti...
Atėjimas prie Gailestingojo Jėzaus dildo kaltybes ir apvalo nuo širdies sutepčių...

Ramybė.
(Viktor Budrėvič nuotrauka)

Viename pavyzdėlyje pasakojama apie neseniai įtikėjusį krikščionį, dirbantį konditerijos fabrike. Po darbo jis kaskart įsideda į krepšelį pakelį sausainių ir nelaiko šio veiksmo jokia nuodėme. Praeina kažkiek laiko. Žmogus dvasiškai paauga ir kažkuriuo metu ima Dievą klausti: kodėl turiu tiek daug finansinių problemų? Kodėl kupinas baimės einu pro fabriko išėjimą, užantyje slėpdamas pakelį sausainių? Kodėl mano viršininkas manęs nemėgsta? Kodėl iki šiol niekaip nepagyja mano skrandis?..
Tuomet Šventoji Dvasia atveria jam aiškius atsakymus:
  • nevok ir tave lydės pasisekimas,
  • neapleisk mokėti dešimtinės, tuomet Dievas padės tavo ekonominiuose reikaluose,
  • negeisk svetimo turto, nes visa, ką paimsi, kas tau nepriklauso – atsigręš prieš tave.
  • Vogtas maistas – nuodas...
    Išgyvenęs šį Dievo Dvasios patyrimą krikščionis praregi, atgailauja dėl savo nuodėmių, liaujasi vogti, ima mokėti dešimtinę. Ir staiga... visos problemos liaujasi: dingsta baimė, baigiasi finansiniai vargai, išgyja skrandis, o viršininkas jam šypsosi...
    Pasakysite – graži pasaka... Taip sako ar galvoja tie, kurie, kol bėdos galutinai nesurietė, neketina nei įsileisti Dievo Dvasios, nei Jos klausyti. Nes Dievo Dvasia paskatins kai ko atsisakyti, o kai ką daryti...

    Ramybė.
    (Viktor Budrėvič nuotrauka)

    Dievas tikrai nenori žmogaus bausti. Jis tetrokšta vienintelio dalyko: atsivertimo. Dievas yra tobulas Gailestingumas. Pranašas Nehemijas neatsitiktinai apibūdina Dievą šiais nuostabiais žodžiais:
    „Bet tu esi gausaus atlaidumo Dievas,
    maloningas ir gailestingas,
    lėtas pykti, dosnus ištikimos meilės“ (Nehem 9, 17)...
    Pasitikėjimas Dievo Gailestingumu siekia padėti žmogui išsilaisvinti nuo daugelio, jo normalų gyvenimą griaunančių dalykų, visų pirma nuo to, kas trukdo įvykdyti Dievo žmogui skirtą pašaukimą žemėje. Tokie trukdžiai gali būti
  • liga, kaip minėtų dešimties raupsuotųjų atveju,
  • nuodėmė,
  • nuodėmės pasekmės,
  • prakeikimas,
  • spiritizmas,
  • okultizmas,
  • demonizmas,
  • neteisingi išpažinimai,
  • negatyvūs lūkesčiai,
  • neišpažinta nuodėmė,
  • beprasmiškai leidžiamas laikas
  • ir dar daugelis kitų dalykų.
  • Atsigręžimas į Dievo Gailestingumą išlaisvina žmones nuo visų šių negerų dalykų, pagelbėti pasipriešinti nuodėmei ir ją nugalėti. Tačiau, kad visa tai vyktų, žmogus būtinai privalo skirti laiko savo dvasiniam ugdymuisi. Prisiminkime: tik vienas buvęs rapsuotasis sugrįžo padėkoti Jėzui už parodytą gailestingumą. O kur dingo visi kiti?..

    Išgirdęs tavo kilniąją paslaptį pavyduolis nedelsdamas pasistengs ją paversti pajuokos verta viešuma, kadangi jis neturi kūrybinės galios. Vienintelė jo galia – viską naikinti ir griauti. Negalėdamas ko nors pasiekti, pavyduolis daro viską, kad ir kiti nieko nepasiektų.

    Nekyla abejonių, kad pasveikę jie pasinėrė į niekuomet nesiliaujančius kasdienybės reikalus. O juk vienas iš nemažų pavojų žmogaus gyvenime – tuščias laiko leidimas. Tokį laiką reikia suprasti ne vien kaip sėdėjimą vienoje vietoje ir nieko neveikimą ar betikslį televizoriaus žiūrėjimą, bet ir tuščias, o ne retai ir pavojingas pramogas... Turime atminti: tik mūsų pačių tvirtas troškimas bei veržlumas keisti gyvenimą į gerą, - yra vienintelis visiško pagijimo, dvasinio apsivalymo, išsilaisvinimo ir atsidavimo Dievo Gailestingumui raktas...


    Laimingi supratusieji, kad:

    1. Jėzaus žodžiai žmoguje pažadina tikėjimą;
    2. Gailestingojo Jėzaus paveikslas - žen­klas ir indas, kuriuo galime semtis malonių;
    3. visuomet ir už viską būkime Dievui dėkingi;
    4. laikantis dvasinių principų, daugelis problemų liaujasi;
    5. kai patys stengsimės keistis, keisis ir mūsų gyvenimas.


    2011 m. vasaris

    Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL