Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


23 dalis
„VIEŠPATS gina bejėgius“ (Ps 116, 6)

Visuomet svarbu prašyti, kad Dievas laimintų mūsų darbus ir planus, vadovautų mūsų mintims, siųstų Jo valiai patinkančius įkvėpimus. Pasitikėdami Dievo Gailestingumu, net ir suklydę, turime jėgų keltis, nes, anot Šventojo Rašto,
„Užjaučiąs ir gailestingas yra
VIEŠPATS;
jis atleidžia nuodėmes,
jis
padeda nelaimėje“ (Sirac 2, 11)....
Tačiau be galo svarbu dėti asmenines pastangas, kad būtume gailestingi tarpusavyje. Nepriklausomai nuo politinės tvarkos, konkretus žmogus, tiek ankstesniais, tiek ir šiais laikais vis dar lieka antrame plane...
Šiuolaikinių istorikų požiūriu totalitarinis režimas rengė specialistus, kuriuose, sekant režimą, žmogiškumas buvo perkeliamas į antrąjį planą, lyginant jį su ideologija ir politika.

Ne nuodėmė turi mus sudeginti, bet mes nuodėmę.

Būti krikščioniu – reiškia priklausyti ne sau, o visai kūrinijai...

Neatsitiktinai vyravo viena iš visuomeninio darbo formų: gydytojams, mokytojams ir daugeliui kitų profilių specialistų būdavo liepiama skaityti paskaitas ateistinėmis temomis, „sugriaunant“ idealistinius ir buržuazinius požiūrius į Dievą, Bažnyčią, sielą, sveikatą, ligą, gyvenimą ir mirtį, „išsklaidyti“ bet kokius bandymus ieškoti bendro sąlyčio taškų tarp mokslo ir religijos. Tokiomis sąlygomis ilgaamžė dvasinė – moralinė tradicija buvo jėga nutraukta. Kartų ir kultūrų ryšys nutrūko. Tačiau ir tokiomis sąlygomis atsirasdavo idealistų, gebėjusių fokusuoti žvilgsnį į konkretų žmogų ir jo gyvenime atlikti konkrečius darbus. Pavyzdžių yra labai daug... Stačiatikių Bažnyčia didžiuojasi vienu žymiausių praėjusio šimtmečio gydytoju Rusijoje. Tai – vyskupas Luka. Jis buvo tikras stebukladarys. Sibire jam reikėjo operuoti valstietį peiliu, skirtu duonos pjaustymui, o žaizdą užsiūti moters plauku, tačiau jokio užkrėtimo neįvyko...

(Nuotrauka iš PNB archyvo)

Daugelis šventųjų tėvų gydė kenčiančius ir juos slaugė, visuomet matydami konkretų žmogų su jo vargais ir ligomis. Mums dera tęsti šias tradicijas. Kuomet pamatysime ką nors kenčiant, nereikia klastingai aiškintis jo susirgimo priežastis. (Tai, beje, vis labiau plintantis bjaurus įprotis, skatinamas kai kurių autorių, mėginančių žmogaus ligas sieti su tariamomis jo nuodėmėmis ar artimųjų bėdomis. Toks požiūris yra žeidžiantis ir jokiu būdu nepriklauso krikščionybei. Dažniausiai tokio požiūrio skatintojai patys gyvendami ganėtinai peiktiną gyvenimą, nematydami rasto savo akyje, ieško krislo svetimoje). Visus žmones, ypač kenčiančius, reikia priimti su besąlygiška meile ir pasistengti gydyti bei traktuoti kaip save pačius, kaip karius, sužeistus kovoje. Viso to moko Dievo Gailestingumas, parodantis tinkamą kryptį visiems mūsų veiksmams tiek dabar, tiek ateityje...

Gyvenimas turi daug nuostabių savybių. Viena jų – meilė, kuri net ir atstumta neužgęsta.

Dar 2000 m. Dievo Tarnas Popiežius Jonas Paulius II pranašiškai sakė, jog naujo tūkstantmečio pasauliui labiausiai reikalingas Dievo Gailestingumas. Vėliau pirmtako žodžius pakartojo ir popiežius Benediktas XVI, Dievo Gailestingumą pavadindamas viso trečiojo tūkstantmečio programa.
Šiandien niekas neabejoja, kad Lietuvai ir visam pasauliui nė kiek nemažiau būtina gręžtis į Dievo Gailestingumą, o daugeliu atvejų tiek Dievo, tiek ypač tarpusavio gailestingumo mūsų tautoje reikia ženkliai daugiau, nei kai kurioms kitoms pasaulio tautoms. Bet kuriam krikščioniui neginčijamai svarbu geranoriškai gręžtis į savo artimą, t.y. į kiekvieną žmogų, neišskiriant nė vieno. Norime ar ne, tačiau kol kas mūsų visuomenėje susvetimėjimas, kritiškumas ir nepakantumas auga. Dažnai užtenka menkniekio: kitokios veido spalvos, kumpos nosies, kitokios aprangos, požiūrio, svetimos kalbos ir t. t., kad žmogus atsidurtų anapus to, kas artima ir brangu, pasidarytų svetimas, o dažnokai ir priešas...

Jei žmogui ko nors trūksta – tai tik savęs paties. Toliau neieškokime, nes vis tiek nieko nerasime.

Ne retai nutinka, kai kitiems pripaišome nemėgstamus savo pačių jausmus, motyvus, bruožus, nenorėdami prisipažinti, kad juos turime patys. Jau nuo seno pastebėta, jog kiekvienas savo artimame regi tai, kas išvystyta jame pačiame. Pavydus - linkęs žmonėse įžvelgti godumą, agresyvus – žiaurumą ir t.t. Todėl nuosavos nuodėmės suvokimas išsikreipia. Realiai nuodėmė yra mumyse pačiuose, tačiau mes ją primetame kitiems. Svetimų nuodėmių svarstymai greitai perauga į konkrečių žmonių smerkimą... Daugeliui be reikalo apkaltintų ar pažemintų lieka vienintelė viltis – Dievo Gailestingumas, kuris niekuomet neišduoda:
„Maloningas VIEŠPATS ir teisus;
mūsų Dievas gailestingas.
VIEŠPATS gina bejėgius“ (Ps 116, 5 – 6)...

(Nuotrauka iš PNB archyvo)

Mokslininkai tvirtina, jog sunku atsakyti į klausimą, kodėl taip lengvabūdiškai vertinamas kitas žmogus ir kodėl kartais dėl visai nesvarbios ypatybės iškart pastatomas dešinėje arba kairėje. Tačiau tie, kurie pažįsta Viešpatį, žino, jog tokią poziciją ne retai užima arba Dievo nepažįstantieji, arba tie, kurie nors ir sako, kad Dievą tiki, tačiau, o tai liūdniausia, savo tikėjimo darbais nepagrindžia. Tuo tarpu Dievo Gailestingumo apaštalė šv. Faustina labai paprastai ir praktiškai moko, jog kiekvienas žmogus „privalo per dieną atlikti bent vieną gailestingumo darbą, o gali jų būti daug, nes kiekvienam, net didžiausiam skurdžiui, yra lengva juos atlikti, kadangi yra trys gailestingumo formos:
  • gailestingas žodis – per atleidimą ir paguodą,
  • antra – kur negali žodžiu, melstis – ir tai yra gailestingumas;
  • trečia – gailestingumo darbai“ (Dien. 1158)...

  • Didysis dykumų šventasis Antanas daugiau kaip prieš pusantro tūkstančio metų išpranašavo, jog ateis laikai, kuomet pasaulyje įsiviešpataus tokia beprotybė, kai bepročiai, kurių bus dauguma, protinguosius laikys išprotėjusiais, o save protingais...

    Galima pamanyti, kad jau atėjo šios baisios dienos, kuomet kai kurie žmonės didžiuojasi, gebėdami drabstyti kitus purvu ir primesti savąją beprotybę... Nesileisk su jais į diskusijas ir nuo jų atsiribok! Antraip patirsi, kad jie tampa tavo gyvenime girnapusėmis, užveržiančiomis kaklą, kad paskandintų savo beprotystės liūne.

    Savaime suprantama, kad svarbu ne vien Dievo Gailestingumo laukti, bet ir patiems juo dalintis. Nemokantis būti gailestingu rizikuoja tapti arba savo paties egoizmo, arba ideologinės sistemos vergu. Tai reiškia, kad abiem atvejais kito žmogaus vargas jo nebejaudins. Žymus lenkų mokslininkas Antonijus Kępinskis, aprašydamas vokiečių nacistinio režimo baisybes pastebi: „Esesininkų mokykloje daugelis jaunų praktikantų, matydami kankinamus gyvūnus ir žmones, iš pradžių krūpčiojo. Tačiau per pratybas vidinis pasipriešinimas išnyko, žiaurumas buvo laikomas ypač vyrišku bruožu ir galų gale veiksmai, kadaise kėlę pasibjaurėjimą, buvo atliekami beveik automatiškai, menkai tesipriešinant arba visai nesipriešinant“... Tuo tarpu šventoji Faustina kalba apie būtinybę dėl kito aukotis, nes būtent „ten, kur tikra dorybė, ten turi būti ir auka, visas gyvenimas turi būti auka. Sielos gali būti naudingos vien per auką. Mano bendravimas su artimais gali pagarbinti Dievą mano auka; tačiau per šią auką turi tekėti Dievo meilė, nes viskas joje koncentruojasi ir įgyja vertę“ (Dien. 1358)...
    Lengviausia tvirtinti, kad einame gelbėti pasaulį ar šalį, tačiau gyvenimo pavyzdžiai rodo, jog žymiai sunkiau kažką gera nuveikti dėl vieno ar kelių žmonių, kuriems reikia apčiuopiamos pagalbos čia ir dabar...

    (Nuotrauka iš PNB archyvo)

    Pamokslininkai pateikia liudijimą apie vieną krikščionių ganytoją Jordanijoje. Jis tarnauja tik devyniems žmonėms – tikintiesiems. Pagrindinis jo darbas – lėktuvo pilotavimas. Kartą šeichas pasiūlė pilotui dirbti šeicho interesams ir pažadėjo mokėti dvidešimt kartų didesnį atlyginimą, negu pilotas gavo iki tol. Prieš šį žmogų atsivėrė pasakiškos galimybės pataisyti savo finansinę padėtį... Ir kuo gi nustebino krikščionių pasaulį šis tarnautojas? Gyvenimo prioritetais. Jis atsisakė šeicho siūlomo be galo pelningo darbo vardan tų devynių žmonių, kuriems patarnavo. Tai didis žmogus, nepatyręs vidinės tuštumos, sklidinas Dievo Dvasios bei supratęs tikrąjį savo pašaukimą...

    Didieji gyvenimo žmonės istorijos takais keliauja aršiai puolami miniažmogių, tačiau jie pramina takus asmenybėms, kurioms miniažmogių darbai įdomūs tiek, kiek šiukšlynų bakterijos, gyvenančios ir mintančios tuo, kas nuo visų atliko.

    Atsiliepdamas į šventosios Faustinos raginimą daryti gera darbais, žodžiais bei malda, kviečiu visus tapti tokiais, kaip anas Jordanijos krikščionis – pilotas ir šalia „visų“ žmonių rūpesčių, matyti ir pavienius žmones su jų rūpesčiais. Kristus sakė: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“ (Mk 10, 43 – 44). Todėl po šių Išganytojo žodžių skatinu ir drąsinu: kai tik bet kuris iš jūsų turėsite nors menkiausią galimybę kam nors patarnauti, patarnaukite, nes tai – pati didžiausia garbė ir iškiliausias tikėjimo bei gyvenimo liudijimas...


    Laimingi supratusieji, kad:
    1. mūsų tikėjimo Dievu kokybę rodo tarpusavio gailestingumas;
    2. kam nors kenčiant, turime ne jo kančios priežastis aiškintis, bet jam padėti;
    3. per dieną bet kuris galime atlikti bent vieną gailestingumo darbą;
    4. būti gailestingais turime ne „kada nors“, bet čia ir dabar;
    5. tikėjimą liudijame patarnaudami artimui.

    2011 m. sausis

    Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL