Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


20 dalis
„Kas valgo šią duoną - gyvens per amžius“ (Jn 6, 58)

Pakalbėkime apie vieną itin svarbų dalyką. Tai – Mišių svarba ir Šventoji Komunija...
Šventasis Grigalius aprašo tokį atvejį.
Vienas jo vienuolyno brolis dėl klusnumo įžado sulaužymo, norint įbauginti kitus, buvo nubaustas tokia bausme: po mirties jam nutarta nesuteikti bažnytinio palaidojimo ir nesimelsti už jį 30 dienų. O po to, gailintis jo sielos, 30 dienų už jį buvo aukojamos grigalinės Mišios. Paskutinę dieną mirusysis pasirodė gyvam savo broliui ir pasakė: „Iki šiol aš sunkiai kentėjau, dabar man jau gerai. Jau esu šviesoje, nes šiandien patekau į šventųjų bendriją“. Tokiu būdu per šventąją Mišių auką mirusysis buvo išgelbėtas...

Laukimas.
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Mišios – begalinė pagalba kentėjimuose, nes per Mišias turime progą priimti Šventąją Komuniją, o Ji, pabrėžtinai pasikartosiu, kentėjimuose - milžiniška pagalba...

Gyvenimo šventės mokykloje kiekviena diena suteikia galimybę suvokti vis naujus dvasinius dėsnius, iš kurių svarbiausias – vienybės su Dievu pažinimas ir šio pažinimo įgyvendinimas kasdienėje tikrovėje, siekiant, kad Dievas taptų visa apimančia Pilnatve, Maistu, Likimu, Viskuo...

Evangelijoje pagal Joną užrašyti tokie Jėzaus žodžiai:
„Plušėkite ne dėl žūvančio maisto,
bet dėl išliekančio amžinajam
gyvenimui!
Jo duos jums Žmogaus Sūnus,
kurį Tėvas - Dievas savo
antspaudu yra pažymėjęs [...].
Aš esu gyvybės duona!
Kas ateina pas mane,
niekuomet nebealks,
ir kas tiki mane,
niekuomet nebetrokš [...].
Aš esu gyvybės duona.
Jūsų tėvai dykumoje valgė
maną
ir mirė.
O štai ši duona
yra nužengusi iš dangaus,
kad kas ją valgys, nemirtų
.
Aš esu gyvoji duona,
nužengusi iš dangaus.
Kas valgys šią duoną -
gyvens per amžius
.
Duona, kurią aš duosiu,
yra mano kūnas už pasaulio
gyvybę“.
Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno
ir negersite jo kraujo,
neturėsite savyje gyvybės
!
Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują,
tas turi amžinąjį gyvenimą,
ir aš jį prikelsiu
paskutiniąją dieną.
Mano kūnas tikrai yra valgis,
ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują,
tas pasilieka manyje, ir aš jame
.
Kaip mane yra siuntęs
gyvasis
Tėvas
ir aš gyvenu per Tėvą,
taip ir tas, kuris mane valgo,
gyvens per mane.
Štai duona,
nužengusi iš dangaus!
Ji ne tokia,
kokią protėviai valgė ir mirė.
Kas valgo šią duoną -
gyvens per
amžius
“ (Jn 6, 27; 35; 48 – 58).

Daugelis turinčių sparnus pasirinko ne padangių aukštį, o narvą...
Daugelis nuostabiausią dainą visam gyvenimui užrakino krūtinėje...
Daugelis melagių patikėjo, kad jų melas – švenčiausia tiesa...

Pasitikrinkime, kam gyvenime skiriame daugiau dėmesio: Dievui ar velniui? Neretai piktąjį taip smarkiai sureikšminame, jog netrunkame užleisti jam vis didesnes širdies pozicijas.

Taigi, supratome, kad Šventoji Komunija yra didžiulė pagalba. Tačiau šie dvasiniai vaistai gali tapti mums pasmerkimu, jei jais naudosimės
  • be atgailos,
  • be tikėjimo,
  • be dėkingumo,
  • Dėl visų šių dalykų griežtai perspėja apaštalas Paulius I laiške Korintiečiams:
    „Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“.

    Laukimas.
    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“.
    Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.
    Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių (kai kuriuose vertimuose – mirštančių arba mirusių, - mano past.). Jei mes patys save tyrinėtume, nebūtume teisiami. O kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu“ (1 Kor 11, 23 – 32)...
    Reikia bendros maldos. Tam ir daugeliui kitų dalykų reikalingi tikinčiųjų susibūrimai maldai. Ne veltui Bažnyčia įsako sekmadieniais neapleisti šv. Mišių...

    Yra labai skirtingi žmonių sambūriai. Jei jums kils noras sutikti varles, gyvates ir įvairiausius šliužus, eisite į pelkes. Tačiau, jei panorėsite pasigėrėti laisve besidžiaugiančiais kūriniais, kopsite į kalnus, kurių viršūnėse lizdus suka ereliai...

    Nemokantis aukoti ir aukotis nesugebės atleisti. Auka – laisvanoriškas indėlis į gyvenimo džiaugsmo aruodą. Be menkiausio vidinio skausmo aukos ir aukosis tas, kuris leidosi, kad gailestingumo dorybė vestų jį šventėjimo keliu.

    Vienas pastorius turėjo regėjimą. Jis pasakoja: Kai kuriose šalyse nebuvo dvasinio prabudimo, ir aš supratau, kodėl. Tikrai buvau nustebintas. Pamačiau demonišką žemėlapį. Jis buvo labai panašus į tą pasaulio žemėlapį, kuriuo naudojamės mes. Mačiau šalis ir regionus. Pamačiau žemėlapyje atpjautą šalį. Mačiau, kad ten kenčia žmonės, kad jiems reikalingas prabudimas, atgimimas, kad ten viskas aplinkui turi pasikeisti. Bet ten nebuvo prabudimo ir Šventosios Dvasios judėjimo, - todėl, kad virš šių miestų nebuvo statybinės medžiagos. Niekas nestovėjo prasiveržime už šiuos miestus. Ir nors virš tų miestų mačiau angelus, tačiau jie nieko negalėjo daryti, nes atmosfera buvo pripildyta nešvarių statybinių medžiagų, ir jie iš tokios medžiagos nieko negalėjo statyti. Mačiau, kad Dievo šlovė kabo virš atmosferos ir angelai nori padėti, bet negali, nors jie trokšta ką nors padaryti... Niekas nestoja prasiveržime. Niekas nesako tikėjimo žodžių. Dažnai mes netgi neįsivaizduojame, ką reiškia gimusio iš aukšto žmogaus žodžiai. Tai ne šiaip sau užtaisas, tai - ugnies užtaisas, tai - dinamitas!.. Atnaujinkite savo slaptąjį kambarį ir pradėkite tiekti kokybišką statybinę medžiagą į dvasinį pasaulį. Kad Viešpats ir dvasinis pasaulis galėtų viską statyti tavo šeimoje, tavo versle, tavo mieste, tavo krašte. Mačiau, kad ten buvo angelai ir jie norėjo padėti, bet nieko negalėjo padaryti. Žemė buvo pripildyta nešvarios statybinės medžiagos, kurios jie niekur negalėjo panaudoti. Dievo žodis sako: „Taip ir Mano Žodis, kuris išeina iš Mano lūpų, jis negrįš pas Mane tuščias, bet įvykdys mano valią ir atliks tai, kam buvo siųstas“ (Iz 55, 11)...
    Mišių auka – iškiliausia maldos forma. Ypač kai Mišiose dalyvauja gausiai susirinkę tikintieji...

    Laukimas.
    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Vienas iš Atono kalno vienuolių tėvui Serafimui papasakojo tokią istoriją: „Mano tapimo vienuoliu priežastis – regėjimas, kuriame išvydau pomirtinį gyvenimą ir sunkią nusidėjėlių dalią. Po sunkios ligos, trukusios porą mėnesių, visiškai netekau jėgų. Tokioje būsenoje aš išvydau du jaunuolius, įėjusius pas mane. Jie paėmė mane už rankų ir pasakė:
    - Eik paskui mus!
    Aš, nejausdamas ligos skausmų, pakilau, pažvelgiau į savo lovą ir išvydau, kaip mano kūnas ramiai gulėjo ant lovos. Tuomet supratau, kad palikau žemiškąjį gyvenimą ir turiu persikelti į pomirtinį pasaulį. Aš atpažinau, kad tie jaunuoliai – Dievo angelai, su kuriais leidausi į kelionę. Man buvo parodytos ugnimi apsiaustos kankinimų vietos. Ten girdėjau kenčiančiųjų vaitojimus. Angelai, rodydami man, už kokią nuodėmę kokia ugnies vieta yra skirta, pridūrė:
    - Jei tu nemesi savo įpročių ir nuodėmingo gyvenimo, tai štai ir tavęs laukia ta pati vieta!

    Nesidžiauk, jei daugelis dalykų, bėgant laikui, išsitrina iš atminties. Gyvenimo šventei pamirštieji dalykai dažnai žymiai reikalingesni, nei tie, kuriuos prisimeni. Deja, žmogaus atmintis dažniau linkusi išsaugoti ne tai, kas gyvenime yra geriausia...

    Netrukus vienas iš angelų ištraukė iš ugnies žmogų, kuris buvo juodas tarsi anglis, visas apdegęs ir nuo galvos iki kojų sukaustytas grandinėmis. Tuomet abu angelai prisiartino prie kenčiančiojo, nuėmė nuo jo grandines ir tą patį mirksnį dingo visas jo juodumas: jis tapo švarus ir spindintis tarsi angelas. Po to angelai aprengė jį spindinčiais rūbais, panašiais į šviesą.
    - Ką reiškia toks šio žmogaus pasikeitimas? - išdrįsau paklausti angelų.
    - Tai nusidėjėlio siela, - atsakė angelai. – Dėl savo nuodėmių jis buvo atskirtas nuo Dievo. Turėjo per amžius degti šiose liepsnose. Tačiau jo tėvai davė gausią išmaldą, nuolat užsakydavo maldą bažnyčioje, už jį buvo paaukota daug Mišių. Taigi, dėl tėvų ir Bažnyčios maldų, Dievas jo pasigailėjo, todėl nusidėjėliui suteiktas visiškas atleidimas. Nuo šiol jis išgelbėtas nuo amžinųjų kančių ir netrukus stos Viešpaties akivaizdon, kur per amžius džiaugsis su visais Jo šventaisiais.
    Kai regėjimas baigėsi, atgavau sąmonę ir pamačiau aplink mane susirinkusius artimuosius, beverkiančius ir besiruošiančius laidoti mano kūną“...

    Laukimas.
    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Laimingi supratusieji, kad:
    1. Mišių auka padedame mirusiems;
    2. kas valgo Kristaus Duoną, gyvens per amžius;
    3. kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą;
    4. dalyvavimas sekmadienio Mišiose – šventa kiekvieno tikinčiojo pareiga;
    5. atgaila sutaiko mus su Dievu.

    2010 m. gruodis

    Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL