Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


2 dalis
„Pasaulyje jūsų priespauda laukia“ (Jn 16, 33)

Kur mes galime rasti laimę?
Pamenu seniai girdėtą pasakojimą apie daugiau nei prieš šimtą metų įvykusį nutikimą viename Danijos mieste. To miesto žmonės dėl kažkokių priežasčių sukilo prie merą. Susirinko jį nulinčiuoti. Vieni atėjo nešini šakėmis, kiti spragilais, treti lazdomis ar net šautuvais. Kai meras juos pamatė, puolė bėgti. Žmonės ėmė vytis, tačiau meras buvo greitesnis, nes jie besivydami vienas kitam trukdė. Pagaliau meras užmiestyje pribėgo vieną skurdžią trobelę ir įsiveržė pro duris. Ėmė maldauti namų šeimininkės: „Mieloji ponia, gelbėk mane, padėk man pasislėpti nuo įtūžusios minios!“ Moteris greit merą pavožė po didžiule statine su dviem dugnais. Į viršutinį pripylė vandens ir atrodė, kad visa statinė sklidina vandens. Minia lakstė aplinkui rėkdama, o meras sunerimęs ėmė pusbalsiu šeimininkės klausinėti: „Sakyk, ar tikrai čia man saugu?“ Šeimininkė jam atsakė: „Tikrai saugu. Prieš du metus, kai tu mūsų mieste persekiojai krikščionis, norėdamas juos išnaikinti, po ta pačia statine aš paslėpiau savo krikščionį vyrą ir nei tu, nei tavo pasiuntiniai jo čia nesuradote“...

Dieve, arčiau Tavęs veržias širdis...
(Agnės Vilkoicaitės nuotrauka)

Pamokanti istorija. Kai kuriais klausimais moralą galime susikurti patys... Tačiau ar iš tiesų žmogus, pavožtas po statine, atranda laimės salą? Aišku, kad ne. Nebent trumpai akimirkai. Laikinoji mūsų laimė gali akimirksnį tęstis po statine, tačiau jokiu būdu ne ilgalaikė ir ne amžinoji. Mūsų amžinoji laimė – Jėzus.
Bažnyčiose mes giedame giesmę: „Dieve, arčiau Tavęs, veržias širdis“... Tačiau, jei būtume sąžiningi, turėtume giedoti: „Pinigai, karjera, mašinos ir namai, lengvas bei laisvas gyvenime, arčiau jūsų veržias širdis“... Suvokiame, kad šiuose žodžiuose slypi dalis tiesos. Taip pat suvokiame, kad taip ilgiau negali tęstis.

Būti palaimintam reiškia būti susietam brangiu ryšiu;
pirmiausia ryšiu su Dievu, padedant ne pasauliui,
o Viešpačiui atsidavusiems žmonėms.
Tiksliau tariant, pasitikėti Dievo artumu ir ištikimybe, žinant,
kad yra pasakyta, jog „Dievas lydi mus gyvenimo keliu“,
kad laimingai pasiektume laimės salą.

Būtina atnaujinti santykius su Dievu. Tarp mūsų yra daug žmonių, kurių ryšiai su Dievu nusilpo...
Trūksta asmeninės maldos. Melstis reikia ne skuboje. Reikia, kad ten, kur būni tu, būtų ir Jėzus, kad ieškotum Jo Vardo šlovės. Yra viena nuostabi psalmė (Ps 42), kurioje apdainuota elnė, trokštanti upelio, trokštanti gėlo vandens. Psalmininkas tuoj pat priduria, kad taip ir jo siela ilgisi Dievo. Ir mes nė kiek ne mažiau turime Dievo ilgėtis. Su tokiu pat troškimu. Deja, tarp tikinčiųjų tai tampa retenybe...
Dievas nenori, kad būtume nuskurę, beturčiai, nelaimingi. Viešpats kalbėjo: „Ieškokite Dievo Karalystės, o visa kita bus jums pridėta“ (plg. Mt 6, 33 – 34). Tikra tiesa. Tik ne visiems užtenka jėgų šia tiesa patikėti. Ne retai atkakliai ieškome viso kito, o ne Dievo Karalystės. Bet, ačiū Dievui, yra ir gražių pavyzdžių...
Pažįstu vieną šaunią moterį. Jau daug metų su ja draugauju. Jai apie 80 metų. Prieš keliolika metų ji gyveno gana vidutiniškai. Ji man priminė, kaip beveik prieš du dešimtmečius esu jai vežęs maišą bulvių, nors ir kukliai pagelbėdamas stokoje...

Šių dienų psichologija mėgina pažinti ir gydyti žmogų,
visomis išgalėmis stengdamasi jį klastingai įtikinti,
kad žmogus neturi nemirtingos sielos.

Šiandien ji turi verslą ir per savaitę uždirba solidžią pinigų sumą. Reguliariai vyksta į užsienį. Ten yra gerbiama, laukiama ir žinoma. Kai, berods, 2007 m. ji dalijosi planais, kad po kelių metų pirks prabangų butą Palangoje, nelabai patikėjau. Prieš kelias dienas buvom susitikę ir ji papasakojo, kad nusipirko puikų butą Palangoje, su dviem balkonais, nepriekaištinga įranga, pradedant arbatiniais šaukšteliais, baigiant baldais. Paskutinio susitikimo metu ji dalijosi naujais planais apie ketinimus po penkerių metų pirkti nuostabų dvarą nepakartojamo grožio kraštovaizdyje. Šįkart patikėjau, kad jos svajonė išsipildys. Tos nepakartojamos moters šūkis – „Gyvenu ir jaunėju!“ Ir išties, visi jos komandos darbuotojai, nors ir būtų už ją jaunesni, vienu balsu tvirtina, kad jų vadovė iš visų jauniausia. Ir jie neapsirinka. Moteris be galo energinga, reto talento bei gabumų vadovė. Kaskart apsilankydama, palieka auką mūsų bendruomenei.
Paklausite, kur moters sėkmės paslaptis? Ją pažindamas, atsakau: gilus dvasinis gyvenimas, ištikima bičiulystė su Dievu, kasdienis buvimas Dievo Karalystėje – laimės saloje! Ji viena iš tų itin retų žmonių, kuri, susitikusi su manimi iš visos širdies džiaugiasi gyvenimu. Ne dažnai tenka sutikti tokį laimingą žmogų! Deja, tokių – vienetai...
Būtina kalbėti apie santykių su Dievui atnaujinimą. Ieškokime Viešpaties Veido labiau už viską pasaulyje. Tuomet turėsime ramybę, nors pasaulis drebės nuo sukrėtimų...

Atminkime:
Sportininkų kelias platus, tačiau čempionų kelias - siauras!
Muzikantų kelias platus, tačiau laureatų kelias - siauras!
Žmonių kelias platus, tačiau krikščionių kelias - siauras!
Pasaulio kelias platus, tačiau tikėjimo kelias - siauras!
Visi platūs keliai baigiasi pražūtimi.
Vien siaurasis kelias veda į laimės salą!

Senojo Testamento Giesmių giesmės knygoje pasakojama nuostabi istorija apie meilę, kurią mūsų dienomis suprantame kaip meilę tarp Kristaus ir Jo Bažnyčios. Bažnyčia – mes visi, kurie pašaukti mylėti Kristų visa pranokstančia meile. Ši meilė, apdainuota Giesmių giesmėje, vainikuoja visą gyvenimą, suteikdama jam tobulą prasmę. Vis dėlto ir toji beribė meilė patiria išmėginimus. Giesmių giesmė aprašo epizodą, kai mylimoji, atgulusi po dienos darbų, vakare nesuskuba atverti durų mylimajam:
„Aš miegojau,
bet
mano širdis budėjo.
Klausyk! Mano mylimasis beldžiasi!
„Įleisk mane, mano sesuo,
mano
meile,
mano balande, mano tobuloji!
Juk mano galva permirkusi
nuo
rasos,
o garbanos nuo nakties miglos“.
Buvau jau nusirengusi, -
kaip apsirengti man iš naujo?
Buvau jau kojas nusiplovusi, -
kaip man ir vėl jas purvinti?
Mano mylimasis įkišo ranką
pro skląsčio skylę,
ir mano širdis jo troško.
Atsikėliau atidaryti savo
mylimajam,
lašant nuo rankų mirai,
varvant nuo pirštų geriausiai mirai
ant skląsčio rankenos.
Atidariau savo mylimajam,
bet jis buvo nusisukęs ir nuėjęs.
Apmiriau, kad jis nuėjo!
Ieškojau, bet negalėjau rasti;
šaukiau, bet jis neatsišaukė“ (Gg 5, 2 – 6).

Tavo Veido, Viešpatie, ieškau...
(Agnės Vilkoicaitės nuotrauka)

Mylimoji, patyrusi, kad mylimasis pasišalino, puolė jo ieškoti... Kai mums atrodo, jog Dievas nuo mūsų nutolo, nenuleiskime rankų, bet su dvigubu įkarščiu ieškokime Jo Veido. Ieškokime visomis jėgomis, Jį Vienintelį turėdami prieš akis. Nors ir nutiktų, kad paieška būtų sunki, nors kelią pastotų iš pirmo žvilgsnio atrodančios nenugalimos kliūtys, nesustokime! Štai ir Giesmių giesmės mylimoji, išbėgusi į naktį šaukti mylimojo, patyrė išbandymą. Lygiai kaip ir visų laikų Bažnyčia... Mylimąją ištiko neganda:
„Užtiko mane panaktiniai,
apeidami miestą;
jie sumušė ir sužeidė mane, -
tie sienų panaktiniai
atėmė man skraistę!“ (Gg 5, 7).
Tačiau mylimoji nenuleido rankų ir nesitraukė nuo užsibrėžto tikslo. Ji negrįžo į namus gydomaisiais tepalais tepti ar tvarstyti sumuštų vietų, nelaukė, kol išnyks mėlynės. Nepuolė ieškoti naujos skraistės. Priešingai, pamiršusi visus sunkumus, atkakliai veržėsi į priekį. Sutikusi Jeruzalės dukras, ėmė joms pasakoti apie savo meilę... Mes lygiai taip pat, nebodami jokių gyvenimo išbandymų, neturime liautis kalbėję apie meilę Viešpačiui... Taigi, mylimoji taria Jeruzalės dukroms, sužadindama jų susidomėjimą:
„Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukros!
Jeigu sutiksite mano mylimąjį,
pasakykite jam, kad aš sergu
iš meilės.
Kuo tavo mylimasis skiriasi
nuo
kitų,
o gražiausioji iš moterų?
Kuo tavo mylimasis skiriasi
nuo
kitų,
kad tu mus taip prisaikdini?“ (Gg 5, 8 – 9).

Vargas likimą atidavusiems į žmonių rankas!
Kai Jėzus buvo atiduotas į žmonių rankas, šie Jį nužudė.
Budėkime, kad visuomet išliktume Dievo delne!

Tuomet mylimoji ima pasakoti, koks yra jos mylimasis... Mūsų kalbos taip pat turi būti nukreiptos į Viešpatį. Esame kviečiami liudyti Jį visiems ir visuomet, surasdami pasakojimui pačius nuoširdžiausius, iš mūsų sielos gelmių išplaukiančius žodžius, pagimdytus begalinės meilės Jėzui, kad tie žodžiai taptų kitus įkvepiančiais ir uždegančiais drauge su mumis sekti Jėzų... Štai kaip pasakoja apie savo mylimąjį Giesmių giesmės herojė:
„Mano mylimasis visas spindi
visas saulėje įdegęs, -
jį pažinsi tarp dešimties tūkstančių.
Jo galva - gryno aukso,
plaukai garbanoti,
juodi kaip varnas.
Jo akys kaip balandžiai,
besipliuškenantys tekančio vandens
pursluose,
tupintys ant šaltinio krašto.
Jo skruostai tarsi lysvės kvepalų,
skleidžiančios kvapus.
Jo lūpos kaip lelijos,
iš kurių srūva mira.
Jo rankos kaip auksinės lazdos,
brangakmeniais nusagstytos.
Jo liemuo lyg iš dramblio kaulo,
išdabinto safyrais.
Jo kojos alebastro stulpai,
pastatyti ant stovų iš gryno aukso.
Jis toks didingas kaip Libanas
ir dailus tarsi jo kedrai.
Jo žodžiai gryna saldybė,
ir visas jis - malonumas!
O Jeruzalės dukros,
toks yra mano mylimasis,
toks yra mano numylėtinis!“ (Gg 5, 10 – 16).
Išgirdusios nuostabų pasakojimą Jeruzalės dukros taip pat užsidega troškimu sekti mylimąjį:
„Kur nuėjo tavo mylimasis, o visų moterų gražiausioji?
Kuriuo keliu pasuko tavo
mylimasis,
kad galėtume jo ieškoti
kartu
su tavimi
?“ (Gg 6, 1)...
Kiekvienas išgirdęs apie Viešpatį, sužavėtas Jo nuostabių darbų ir Jo meilės, seks Jėzų. Tai didžiausias džiaugsmas, kai mūsų sėjama Gerosios Naujienos sėkla randa dirvą ir užaugina derlių. Laimė, kai išgirdusieji skelbiant Evangeliją, nelieka jai abejingi, o drauge su mumis skuba ieškoti Viešpaties, nes be Jo nieko vertingesnio nėra ir būti negali...

Nors pasaulis siūlytų tokius lobius, kurių neįmanoma nei apsakyti,
nei aprašyti, neapsigaukime: visa, kas nėra Jėzus – mums per maža!

Manau, kad kiekvieną iš mūsų žavi žmonės, nebojantys jokio nuovargio Evangelijos tarnystėje. Ši tarnystė nėra vien kunigų uždavinys. Ji vienodai įpareigoja kiekvieną pakrikštytąjį. Deja, susitikę mes dažniausiai dalijamės ne Viešpaties darbais mūsų bei kitų gyvenimuose, o nuosavomis bėdomis. Kalbame bet kur ir bet kam. Tos kalbos užstelbia Dievo šlovę...

Kaip skambantis varpas šlovė Tavo, Viešpatie, aidi...
(Agnės Vilkoicaitės nuotrauka)

Domininkonas tėvas Paul-Dominique Marcovits „Mažuosiuose palaiminimuose“ pastebi, kaip svarbu suprasti, kad apie savo nuovargį geriausia yra kalbėti tik su supratingais žmonėmis. Su tais, kurie pažįsta Viešpatį. Antraip, gerai žinome, kaip klostosi įvykiai: kai kam išsipasakojame apie savo nuovargį, jis, užuot mums parodęs dėmesį, pradeda nustatinėti diagnozes ar sukelti dar didesnes psichologines traumas. Išeiname apimti siaubo, prislėgti ir dar labiau emociškai sužlugdyti. Net ir kasdienybėje, ne vienam besikreipiančiam nuoširdžiai patariu kuo mažiau sėdėti su draugėmis ar draugais prie kavos puodelio, aptarinėjant savas ar svetimas bėdas, o daugiau laiko skirti Jėzui, kuris nepriekaištingai atliks reikalingą pavargusios sielos terapiją. Ne viena moteris ar vyras sako, kad norisi nubėgti pas draugą ar draugę, „išlieti širdį“. Kas be ko, turėti draugų labai gerai, tačiau jei jie nėra atgimę Viešpatyje, jei toje draugystėje nėra Jėzaus, tai – tuščia draugystė. Ta proga noriu pacituoti tokius tėvo Paul-Dominique Marcovits žodžius: „Draugystė kyla iš bendrumo. Tačiau egzistuoja vi­siškai svetimų žmonių draugystės, kuriuos jungia kito žmogaus blogis, galimybė būti kažkieno priešininku. Žinome atvejus, kai pakanka tik ištarti tam tikro asmens vardą ir susidaro grupė, kurios vienybės pagrindas yra koneveikti šį žmogų. Susimokę prieš Jėzų, „Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi“. Taip pat yra draugystė dėl naudos... Pavyzdžiui, pietūs tarp draugų, kurie gerai sutaria vien dėl to, kad užsitikrin­tų sau vietą po saule! Tačiau nelaimė jums, jei pateko­te į sunkumus! Tada tokios draugystės greitai baigiasi“.

Atimdami tikėjimą Dievo galybe,
kai kurie kitus gydantieji tampa dvasinės mirties šaukliais,
paskui save į juodžiausią bedugnę traukiantys jais patikėjusius.

Kuo mažiau kalbėsime su neatgimusiais pasaulio žmonėmis ir kuo daugiau bendrausime su Jėzumi, tuo greičiau išsivaduosime nuo įvairių slegiančių sunkumų. Negalime pasitikėti pasauliu. Pats Jėzus apie tai perspėjo:
„Aš jums tai kalbėjau,
kad manyje atrastumėte ramybę.
Pasaulyje jūsų priespauda laukia,
bet jūs būkite drąsūs:
aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33)...


Laimingi supratusieji, kad:
1. mūsų amžinoji laimė – Jėzus;
2. Jėzaus mums reikia kaip ištroškusiai elnei vandens;
3. visų pirma turime ieškoti Dievo Karalystės;
4. vienintelis mūsų tikrasis gydytojas – Jėzus;
5. pasaulyje mūsų ne laimė, o priespauda laukia.

2010 m. birželis

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL