Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


18 dalis
„Štai tu tapsi nebylys [...], nes nepatikėjai mano žodžiais“ (Lk 1, 20)

Apie žodžių jėgą galima pasakoti labai daug. Esame ne kartą apie tai kalbėję ir dar daug kartų išgirsite kalbant. Begalę kartų pasakojau apie mūsų neišvengiamą pašaukimą dalyvauti Kristaus kentėjime. Dar negimė žmogus, kuris būtų nepatyręs vargų. Tačiau kai kada ištinka situacijos, kai Dievas nenori mūsų nesibaigiančios kančios, tačiau, leisdamas patirti išmėginimus, nori išugdyti mumyse tikėjimą, įgalinantį maldoje ištarti tinkamus žodžius, padėsiančius patirti Dievo malonę...
Tikinčioji, vardu Jekaterina, papasakojo istoriją, kuri jai nutiko 1991 m. Ji iš Solnečnogorsko miesto. Vieną žiemos dieną ji vaikštinėjo Senež ežero pakrante ir nusprendė pailsėti. Norėdama pasigėrėti ežeru, prisėdo ant suoliuko. Ant to paties suolelio sėdėjo senutė. Tarp jų užsimezgė pokalbis. Kalbėjosi apie gyvenimą. Senelė papasakojo, kad sūnus jos nemyli, marti labai ją skaudina, niekur neleidžia pasisukti.

Atkaklumas...
(Br. Laimono Mituzo nuotrauka)

Jekaterina – tikinti moteris. Ji pakreipė pokalbį apie Dievą bei Jo pagalbą, apie tikėjimą bei gyvenimą pagal Dievo įsakymus. Jekaterina sakė, kad į Dievą reikia atsiversti ir Jame ieškoti pagalbos bei palaikymo. Senutė atsakė, kad niekuomet į bažnyčią nevaikščiojo, o maldų jokių nemoka. Tuo tarpu Jekaterina iš ryto, pati nesuvokdama kodėl, į krepšį įsidėjo maldaknygę. Ji tai prisiminė, ištraukė maldaknygę iš krepšelio ir padovanojo močiutei. Senutė su nuostaba į ją pažvelgė: „Oi, mieloji, ar tu dabar neišnyksi?“ „Kas jums?“ – paklausė Jekaterina. „Pasakyk, ar tu nesi Dievo angelas“, - baimingai paklausė senutė ir papasakojo, kas jai nutiko prieš savaitę.
Namuose taip susidėjo aplinkybės, kad senutė pasijuto visiškai nebereikalinga, todėl nusprendė gyvenimą baigti savižudybe. Atėjo prie ežero, atsisėdo ant suoliuko, prieš tai, kai buvo nusprendusi šokti į eketę. Tuomet šalia jos prisėdo nežemiškos išvaizdos, labai prakilnaus veido senelis, ir paklausė: „Kur gi tu susirengei? Skandinsiesi? Tu net neįsivaizduoji, kaip ten baisu, ten, kur tu susirengei. Ten tūkstančius kartų baisiau, nei dabartinis tavo gyvenimas“. Truputį patylėjęs, jis vėl paklausė: „O kodėl tu į bažnyčią neini, kodėl Dievui nesimeldi?“ Ji atsakė, kad niekuomet į bažnyčią neidavo, o melstis jos niekas niekuomet nemokė. Senelis vėl paklausė: „O nuodėmių ar daug turi?“ Senolė atsakė: „Kokios tos mano nuodėmės? Jokių ypatingų nuodėmių neturiu“. Tada senolis ėmė priminti močiutei jos nuodėmes, piktus darbus, įvardijo net gi tuos, kuriuos ji buvo pamiršusi, kurių niekas negalėjo žinoti, išskyrus ją pačią. Močiutė be galo stebėjosi ir baisėjosi. Galų gale paklausė: „Bet kaip aš melsiuosi, jei nemoku jokių maldų?“ Senolis jai atsakė: „Ateik čionai po savaitės, ir turėsi maldas. Tuomet vaikščiok į bažnyčią ir melskis“. Po to ji kažko pasisuko į šalį, o atsigręžusi senolio daugiau nebematė...

Dėkokime Dievui, kad dažnai esame surakinti savo skurdumo ir bejėgiškumo pančiais. Būdami juose greičiau išmoksime pažinti Dievo valią ir švęsti gyvenimą.

Kai žmogus eina per tamsius ir baisius savo gyvenimo momentus, kaip artimųjų mirtį, vaikų, mirtį, ligas, nesėkmes, atstūmimą, nevaisingumą ir kitokius, jis visa tai vadina Dievo bausme. Bet ne retai tai yra velnio melas. Tai - užtaisas! Tai – paskata karštai tikėjimo maldai.
Senajame Testamente užrašyta nepaprastai įdomi Samuelio motinos Onos istorija. Ji buvo nevaisinga. Dievas Onai leido būti nevaisingai ne dėl to, kad pasityčiotų iš jos. Izraelis jau taip buvo sugadintas kunigų Elio ir jo sūnų Hofnio ir Fineho, kad Dievas nusprendė patraukti juos iš pozicijos, kurią jie užėmė. Dievas dėl to leido Onai būti nevaisinga, kad labai norėjo šią situaciją pakeisti. Nesusitaikydama su nevaisingumu, Ona tapo taip „užtaisyta“, kad galų gale šioje žemėje gimsta Samuelis. Tai - bomba, bet niekas nesupranta, kodėl. Nagi todėl, kad tai - išmelsta, išnešiota, užtaisyta, ir to pasėkoje jis visą Izraelį sugrąžino Dievui. Taip veikia tik Dievas!..
Taigi Pirmojoje Samuelio knygoje rašoma:
„Ramatajimuose gyveno kažkoks vyras, zufitas iš Efraimo aukštumų, vardu Elkana, efratiečio Zufo sūnaus Tohu'o sūnaus Elihu'o sūnaus Jerohamo sūnus. Jis turėjo dvi žmonas. Vienos vardas buvo Hana, o kitos Penina. Tas vyras kasmet eidavo iš savo miesto į Šilo'ą pagarbinti ir atnašauti aukų Galybių VIEŠPAČIUI. Ten du Elio sūnūs - Hofnis ir Finehas - buvo VIEŠPATIES kunigai.

Ar žmogus yra demoniškojo puolimo ar prakeikimo įtakoje,
nereikia ypatingų tikrinimo priemonių. Paklausykime, ką jis kalba,
kai jam nereikia kontroliuoti savo žodžių. Paskaitykime, ką jis rašo,
kai yra įsitikinęs, jog niekas nesužinos, kas yra šlykščių minčių autorius... Mūsų laikais internetas įrodė, jog absoliuti jo vartotojų dauguma pakliuvo į nuolatinę demonišką priklausomybę bei atsinaujinantį prakeikimą.

Vieną tokią dieną Elkana atnašavo auką. Jis duodavo dalį savo žmonai Peninai ir jos sūnums bei dukterims, bet Hanai jis duodavo dvigubą dalį, nes Haną jis mylėjo, nors VIEŠPATS ir buvo padaręs ją bevaisę. Be to, jos varžovė, norėdama ją įskaudinti, tyčiodavosi iš jos, kad VIEŠPATS buvo padaręs ją bevaisę.
Taip būdavo kasmet: kada tik ji nueidavo į VIEŠPATIES Namus, ši taip iš jos tyčiodavosi, kad ji verkdavo ir nevalgydavo. Jos vyras Elkana ją klausdavo: „Hana, kodėl verki? Kodėl nevalgai? Kodėl tu tokia liūdna? Argi nesu aš tau vertesnis negu dešimt sūnų?“
Jiems pavalgius ir atsigėrus, Hana pakilo ir atsistojo prieš VIEŠPATĮ. Tuo metu kunigas Elis sėdėjo krėsle prie VIEŠPATIES šventyklos staktų. Pilna kartėlio ji, graudžiai verkdama, meldėsi VIEŠPAČIUI. Darydama įžadą, ji tarė:
„O, Galybių VIEŠPATIE,
jei tu pažvelgsi į savo tarnaitės kančią,
jei atsiminsi mane, neužmirši
savo tarnaitės,
jei suteiksi savo tarnaitei palikuonį,
tada atiduosiu jį tau kaip nazirą
visoms jo gyvenimo dienoms:
nei vyno, nei svaigių gėrimų jis negers,
ir skustuvas jo galvos nepalies“.
Jai ilgai meldžiantis VIEŠPAČIUI, Elis stebėjo jos burną. Hana meldėsi širdimi. Judėjo tik jos lūpos, bet balso nebuvo girdėti. Elis pamanė, kad ji girta. Jis tad jai tarė: „Kaip ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!“ Bet Hana atsakė: „Ne, mano viešpatie! Aš esu labai nelaiminga moteris. Nesu gėrusi nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo. Liejau savo širdį VIEŠPAČIUI. Nepalaikyk savo tarnaitės niekam tikusia moterimi; visą šį laiką kalbėjau iš savo didelio skausmo ir kančios“. „Tad eik ramybėje, - tarė Elis, - tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei“. O ji sakė: „Teranda tavo tarnaitė malonę tavo akyse“. Tada moteris nuėjo savo keliu, su savo vyru pavalgė, atsigėrė su savo vyru, ir jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas.
Kitą rytą, anksti pakilę, jie pagarbino VIEŠPATĮ ir leidosi kelionėn, grįždami į savo namus Ramoje. Elkana pažino savo žmoną ir VIEŠPATS ją atsiminė. Hana tapo nėščia ir, atėjus jos metui, pagimdė sūnų. Ji pavadino jį Samueliu, nes ji sakė: „Aš VIEŠPATĮ jo prašiau“ (1 Sam 1, 1 – 20)...

Nesuvokiame, kodėl tiek daug žmonių šviesos ieško tamsoje,
tiesos – mele, meilės – neapykantoje? Tačiau, jei mėgini juos vesti
iš tamsos, jie tave išvadins tamsa. Jei kalbi apie tiesą – tvirtins,
kad jiems meluoji, o jei liudiji meilę, jie spjaus į ją tvirtindami,
kad ne tokios meilės jiems reikia...

Mūsų malda gali tapti „užtaisyta“ tikėjimu, kai patenkame į kritinę situaciją...
Kelyje, kuriuo važiavo maršrutinis autobusas buvo staigus posūkis. Po lietaus kelias buvo slidus. Netikėtai atsisakė autobuso stabdžiai. Tą dieną autobuse važiavo ypač daug vaikų. Kai atsisakė stabdžiai, autobusas tapo nebevaldomas ir jį ėmė nešti link kelkraščio, kuris baigėsi stačiu kalnu. Vairuotojas tespėjo sušukti: „Viešpatie, gelbėk!.. Vardan vaikų!“ Autobusas privažiavo kelkraštį ir, net nesuvirpėjęs, ėmė skrieti oru, tarsi važiuotų neregimu keliu, nors iš tiesų skriejo nuo skardžio. Pagaliau autobusas be menkiausio trenksmo nusileido laukymėje. Niekas nenukentėjo. Taip pat niekas net nespėjo išsigąsti...
Man patinka pastoriaus Andrejaus Šapovalovo įžvalgos apie „užtaisytą“ tikėjimą. Pastorius kreipiasi į tave, primindamas, jog, kai pereisi per savo sunkius momentus, taip pat galėsi „užtaisyti“ kitų gyvenimus. Prisimink vieną dalyką, kad kiekvienas skausmas, per kurį eini, duoda tau teisę padėti žmonėms, kurie eina per tuos pačius dalykus. Dievas ne šiaip sau uždarė Onos įsčias. Jis matė Izraelio sugedimą ir Jam reikėjo pateptojo, kuris atvestų visą tautą pas Jį. Jam prireikė galingos statybinės medžiagos. Jis laukė šitos „užtaisytos“ Onos maldos. Jis laukė šių galingų žodžių, po kurių užgimė vienas iš didžiausių pranašų - Samuelis. Malda, užtaisyta neapykanta nevaisingumui, neapykanta tam, kas kilo ne iš Dievo, o piktojo.

Nori švęsti gyvenimą? Išsemk dumblą iš savo širdies šulinio!
Tada tavyje atsivers gyvojo vandens versmės,
kuriomis atgaivinsi sutiktus gyvenime žmones.

Mes visi  einame - kiekvienas savo  sferoje - per nevaisingumą.  Nekalbame apie fizinę būseną, bet apie tai, kad kiekvienam reikia pagimdyti savo „Samuelį“...
Dar viena įdomi istorija. Ji atskleidžia, kad Dievas kai kada nenori, kad mes kalbėtume, nes savo kalbomis galime sugriauti Jo planus. Neišmintingais išpažinimais neleidžiame Dievo malonei ateiti į mūsų gyvenimą... Tai istorija apie Zachariją.
Dievas užčiaupė Zacharijui burną. Galbūt kai kas prisimenate Evangelijos pagal Luką pradžią, pasakojančią apie Joną Krikštytoją ir kaip jis gimė? Ar žinote, kodėl Dievas užčiaupė Zacharijui burną? Nes jis galėjo duoti priešui neteisingą statybinę medžiagą. Bet jo žmona tikėjo, dėl to ir galėjo kalbėti. Ir kai tik berniukas gimė, Dievas sugrąžino Zacharijui kalbą, ir jis pasakė: „Jo vardas bus Jonas!“
Kai kada Dievas uždaro burnas tokiems kaip Zacharijas. Kodėl? Ne todėl, kad tu blogas, bet todėl, kad tu to, kas dabar vyksta, „neužtaisytum“ netikėjimu. Prisimenate, kad jis nepatikėjo, nes paklausė: kaip tai gali įvykti? Ir Dievas tarė: „Užsičiaupk!“ Zacharijas užsičiaupė devyniems mėnesiams. Ir tik tada, kai viskas buvo padaryta, burna atsivėrė...

Tu daug apkeliavai, ieškodamas Dievo. Kai manęs paklausei,
kur dar Jo ieškoti, dūriau pirštu į tavo krūtinę ir pasakiau:
„Jis tavo širdyje!“ Nuo tada tu pradėjai švęsti gyvenimą.

Dar kartą prisiminkime šią istoriją:
„Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijo skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbieta, iš Aarono vaikaičių. Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus.
Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir, pagal kunigų paprotį, burtu teko jam įžengti į Viešpaties šventovės vidų ir aukoti smilkalus. Smilkymo valandą lauke meldėsi visa tauta.
Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį. Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą“.
Tada Zacharijas tarė angelui: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“. Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią. Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu“. Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje. Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.
Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo. Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama: “Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse“ (Lk 1, 5 – 25)...

Atkaklumas...
(Br. Laimono Mituzo nuotrauka)

Patirdami išmėginimus nenuleiskime rankų. Teisingai melskimės, teisingai naudokime išpažinimus. Išpažinkime kūrybą, o ne griovimą.
Daugelis pereina baisius kentėjimų slėnius. Žinai, ką Dievas daro, vesdamas tave per tai? Dabar, kai tu kalbėsi,  dvasinis pasaulis galės naudoti tavo žodžius. Ne todėl, kad Dievui reikia tave įskaudinti, bet todėl, kad tu esi be galo svarbus ir ta sritis turi būti išmelsta. Daugelis to tiesiog nesuprato! Todėl Dievas ir veda per šį siaubą, kad užtaisytų tave ir kad Jis galėtų naudoti tavo žodį. Štai dėl ko kai kuriuos žmones Jis gali panaudoti, o kai kurių negali. Jie aplenkia mokyklą ir nenori išlaikyti egzaminų. Todėl aš ir kreipiuosi į tuos, kurie eina per savo tamsiąsias dienas: Dievas jums nori suteikti šioje sferoje išsipildančios maldos galią, dėl to leidžia jums patirti kančią. Kodėl Dievas naudoja tokius metodus? Todėl, kad mūsų žodžiai turi būti užtaisyti energija:
  • neapykanta velnio darbams,
  • uolumu tikėjime,
  • svajone apie šviesias permainas, apie stebuklą.
  • Tu negali sėdėti ant sofos, valgyti bandelę ir „užtaisyti“ dangų. Tai reikalauja visai ko kito. Kai tu matai, kad žmogui įgriso tai, kame jis yra, ir jis
  • pradėjo pasninką,
  • pradėjo šauktis Dievo,
  • vyksta į pamaldas,
  • iš širdies priima Sakramentus,
  • su gailestingumu patarnauja artimui, ypač reikalingam pagalbos,
  • vis labiau auga tikėjime ir maldoje,
  • visu tuo ir daugeliu kitų dalykų Dievui suteikia pirmą vietą gyvenime. Tai kalba apie tai, kad jis jau „užsitaisė“. Tai kalba apie tai, kad dabar jo žodžiai nebebus tušti, jie dirbs, jie keis gyvenimus. Mes visi kalbame ta pačia kalba, bet kažkodėl ji skirtingai veikia. Taip yra tik todėl, kad kalba arba turi užtaisą, arba jo neturi...

    Jei neperžengiame ribos tarp to, ką atliekame ir ko atlikti,
    atrodytų, neįmanoma, nesuprantame kas ir koks yra gyvenimas,
    neatsakome į klausimą, kam jis mums reikalingas?..


    Dievas niekuomet neatsakys į maldą,
    jei prašančiojo motyvai nebus teisingi.

    Laimingi supratusieji, kad:
    1. išmėgindamas Dievas nori išugdyti mūsų tikėjimą;
    2. kad patirtume Viešpaties prielankumą, pirmiausia turime Juo tikėti;
    3. kartais Dievas nori, kad patylėtume;
    4. ištvermė maldoje vainikuojama pergale;
    5. kai žmogus dega tikėjimu, jame regimos akivaizdžios permainos.

    2010 m. gruodis

    Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL