Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


17 dalis
„Liežuvis yra ugnis!“ (Jok 3, 6)

Ne retai nutinka, kad žmogus, susidūręs su įvairiomis problemomis, puola ginčytis, bartis, įrodinėti savo tiesas, gintis. Tačiau vargu ar taip derėtų elgtis tikinčiam. Tikintį žmogų saugo Pats Dievas...
Kaukazo kalnuose viename aule gyveno vaikinas, vardu Aslanas. Jo motina buvo neseniai mirusi. Aslanas liko su tėvu ir dviem broliais. Darbų ūkyje netrūko. Ypač stigo moteriškų rankų. Aslanas iš pakalnės lygumų kaimo vedė gražuolę merginą vardu Zara. Ji buvo darbšti bei rūpestinga. Be to, netrukus Zara tapo ypač džiaugsminga, dažnai žvilgsnį nukreipianti į dangaus žydrynę. Gyvenimas atrodė labai gražus, tačiau vyrų ausis pasiekė kaimynų pasakojimas apie tai, kaip Zara einanti į lygumą, kur susitinka su būriu žmonių. Dauguma iš jų - moterys, bet joms visuomet kalba kažkoks vyras. Aslanas, jo tėvas ir broliai labai nustebo. Ėmė klausinėti Zarą, kodėl ji taip elgiasi? Zara papasakojo vyrams, kad sužinojo apie Jėzų, priėmė Jį į širdį ir ruošiasi krikštui. Jėzų ji myli labiau už viską pasaulyje. Aslanas tai išgirdęs labai įsižeidė, o paskui jį ir kiti vyrai. Vadovaudamiesi kaukazietiškais papročiais jie net negalėjo pamanyti, kad moteris gali ką nors labiau mylėti už savo vyrą. Apie Jėzų jie nebuvo nieko girdėję. Taigi, visi ėmė barti Zarą. Bardamiesi net nepastebėjo, kaip atėjo vakaras. Tuomet šalia jurtos užkūrė laužą ir toliau barė Zarą. Ši, paliudijusi, kas yra Jėzus, nutilo. Vyrams sunku buvo ją suprasti. Staiga jurtoje įsiviešpatavo tyla. Visų akys pakilo į jurtos lubas. Nežinia iš kur vidury nakties atsirado baltas balandis ir suko ratus jurtos paluby. Po to dar didesnei visų nuostabai nusileido Zarai ant peties. Po to balandis išskrido pro jurtos langą. Visiems akimirksniu tapo aišku, kad tai – Dievo ženklas. Vyrai daugiau nebepriekaištavo Zarai ir kitą dieną išleido ją priimti krikštą...

Tyla.
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Tyla, vidinė ramybė – ypatingos savybės, kurios turėtų ženklinti Kalėdų laukimą. Bereikalingi žodžiai tik naikina visa, kas geriausia. Anot vieno protestantų pastoriaus, nuolat išpažįstami dalykai dvasiniame pasaulyje tampa medžiaga, iš kurios formuojasi nauji dariniai.
Savo pamoksle pastorius klausia: kaip jūs manote, kodėl negalima sunaikinti komunizmo? Jį galima išstumti, sutraiškyti, bet jis ir vėl prisikelia. Kodėl? Todėl, kad kažkas, kas juo tiki, nuolat išpažįsta komunistinius lozungus. Tai vyksta, kai žmonės ne šiaip sau kalba, bet kalbėdami žodžius į juos įdeda energiją. Pasakysiu jums, ką reiškia žodžiai su energija ir kokia tai yra statybinė medžiaga: žmogus į tuos žodžius įdeda tikėjimą. Galima kalbėti be tikėjimo. Be tikėjimo statybinė medžiaga neturi energijos ir naudotis ja dažniausiai neįmanoma. Kai žmogus į žodžius įdeda tikėjimą ir energiją, ši medžiaga tampa užtaisyta, ja galima naudotis. Ir dabar tai ne šiaip sau žodžiai, tai šoviniai, kurie užtaisyti energija, tai yra, tavo tikėjimu.

Be perstojo plepantis žmogus dažnai pasako daug netiesos,
tačiau ne retai atskleidžia ir tiesą, kurią bevelytų nutylėti.

Velniui reikalingi tie žodžiai, kurie yra statybinė medžiaga ir iš kurių dvasinis pasaulis stato fizinį pasaulį. Tikiuosi, kad jūs, įsigilinę į šį mokymą, labai atidžiai stebėsite, kas eina iš jūsų lūpų... Drauge su šį mokymą išanalizavusiu pastoriumi, kurio medžiaga remiuosi, noriu tarti: „Mano Dieve! Atleisk man, nes aš velniui daviau labai daug statybinės medžiagos“...
Tačiau Dievas nori pakeisti mūsų mąstymą.
Mes daugybę kartų esame girdėję ir žinome, kad žodžiai turi jėgą. Ar tikrai žinome? Pastorius, kuris patyrė Dievo malonę išvysti dvasinę erdvę sako: „Jei Dievas nebūtų man parodęs, kokią milžinišką jėgą turi žodžiai, niekad nebūčiau tuo patikėjęs“...
Kas iš tiesų yra žodžiai? Kokie jie būna? Ką jie savyje neša? Apskritai, kas yra žmogaus kalba? Kas yra Dievo kalba?
Protestantų pastorius Andrejus Šapovalovas pasakoja apie vieną iš savo regėjimų: „Pamačiau atmosferą, kuri buvo pripildyta žodžių ir frazių, aš netgi pamačiau Hitlerio, Lenino ir daugelio kitų šio pasaulio tironų žodžius“...
Dvasinė atmosfera susideda iš
  • frazių;
  • žodžių;
  • lozungų;
  • dainų;
  • įvairiausių išpažinimų.
  • Viskas, ką pasakome gera ar bloga, niekur nedingsta.

    Tyla.
    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

     Toliau pastorius tęsia: „Mačiau, kad tie žodžiai savyje neša energiją. Labiausiai mane stebino tai, kad šie žodžiai buvo tironų, kurie jau seniai nebegyveno šioje žemėje: ne tik mūsų šimtmečio tironų, bet ir tų, kurie gyveno prieš daugelį amžių.
    Išvydau žodžius, kurie buvo ištarti Romos imperijos laikais, kai buvo deginami krikščionys. Prakeikimo žodžiai, pripildyti neapykantos ir negatyvios energijos. Aš be galo stebėjausi tuo, kad tie žodžiai iki šiol gyvi. Ar žinote, kas yra gyvas žodis? Tai žodis, kurį kas nors visą laiką išpažįsta. Įdomiausia buvo tai, kad tie žodžiai tebegyveno. Ir ne tik gyveno, bet ir tebedirbo savo darbą. Tos tironų frazės, prakeikimo frazės tebegyveno tose teritorijose, į kurias jos buvo pasakytos, jos kabojo ir tęsė ten savo darbą.
    Pamačiau, kad velniui reikia kūrybinės medžiagos, kurios jis pats savyje neturi. Jis pakelia savo lyderius ir juos padaro nemirtingus, - su tų lyderių
  • žodžių;
  • knygų;
  • muzikos;
  • bet kokios komunikacijos;
  • garso ir vaizdo medžiagos pagalba.

  • Kad mūsų susitikimai taptų įsimintini ir prasmingi,
    įsileiskime kuo daugiau tylos. Joje prabyla dvasia.

    Velniui reikia, kad kas nors nuolatos išpažintų, kartotų ir įteiginėtų tironų, satanistų ir kitų šėtonui pasišventusių žmonių ištartus žodžius. Būtent dėl šios priežasties praktiškai neįmanoma sunaikinti komunizmo, nes kažkas nuolat teikia statybinę medžiagą demonams. Pamačiau,  kad  žodžiai  yra tarsi   statybinė  medžiaga.
    Mes  net neįsivaizduojame, kas tai yra žodis. Juo visa buvo sukurta ir juo viskas dabar laikosi. Visa, ką jūs matote, girdite, jaučiate ir apčiuopiate, viskas juda ir laikosi žodžiu. Aš mačiau žodžius kaip statybinę medžiagą. Net ir tada, kai tų tironų žemėje nebeliko, liko jų pasekėjai, kurie ne šiaip sau kartojo jų pasakytus žodžius. Mane taip pat nustebino tai, kad velnias negali dirbti be medžiagos, - ta medžiaga yra jam nuolat pristatoma. Mes atiduodame savo lūpas nesuprasdami, jog velnias naudojasi mumis, kad galėtų daryti savo darbus pasaulyje. Jis naudojasi tavo žodžiais“...

    Tyla.
    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Aš nuolat cituoju ištrauką iš apaštalo Jokūbo laiško. Ši Šventojo Rašto vieta niekuomet nepraranda aktualumo...
    „Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną. Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų genami, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas. Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis! Liežuvis, tarsi nedorybės visetas, glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo eigą, patsai pragaro padegtas. Kiekviena žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų veislė yra sutramdoma ir prijaukinama žmogaus prigimties jėga. O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sukurti panašūs į Dievą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti! Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus“ (Jok 3, 2 – 12)...
    Visi patiriame neteisingus išpuolius, kaltinimus, apkalbas, įžeidinėjimus. Kartais šie dalykai sugriauna žmonių likimus. Tačiau dar baisesne našta piktų kalbų pasekmės krenta ant nenorinčių suvaldyti liežuvio. Ateina laikas, kai nukenčia jie patys bei jų palikuonys...

    Betliejuje Dievo šviesa suspindėjo per tai, ko pasaulio žmonės nevertina... Turintieji šią šviesą, nors ir nežino dalykų, kuriais didžiuojasi pasaulis, tačiau lengvai atpažįsta slėpinius, apie kuriuos pasaulis net pasvajoti neįstengia. Skaitantieji aukštybių slėpinių knygą, gyvenimo džiaugsmo neieško pasaulio gudrybių raštuose, kurie nebuvo parašyti Dievo šviesos spindesy.

    Vienas Rytų išminčius, bylodamas apie tylą, perteikia universalius dvasinius dėsnius...
    „Neperpasakok jokių blogų dalykų, kieno nors pasakytų apie ką nors. Kai kas nors prieina prie tavęs piktžodžiauti, - sutrukdyk, netikėk“...
    „Tyla nereiškia vien tik sučiauptų lūpų – ji liudija sąmonės kokybę“...
    „Girdamas perimi blogąjį likimą to, kurį giri. Kaltindamas perimi blogąjį likimą to, kurį kaltini“...
    „Atsakymai į kai kuriuos klausimus ateina tik tyloje. Tyla yra visų atsakymų tikslas. Jei atsakymas nenutildo proto, jis nėra atsakymas“...
    Visuomet sutiksime žmonių, kurie mėgins mus išprovokuoti pykčiui. Neturime tam pasiduoti. Pasistenkime, kad nugalėtų kantrybė. Ne veltui sakoma, kad, norint išsiugdyti kantrybę, reikia tik stebėti nekantrumą...
    Vienoje iš savo knygų stačiatikių rašytojas K. V. Zorin mini apie didžiulės kantrybės lydimą santykį su sergančiu žmogumi. Tai - vienos ligoninės vadovės, didžiosios kunigaikštienės, Jelizavetos Fiodorovnos Romanovos gyvenimo epizodas...

    Pasimokykime iš sniego. Jis dosniai pridengia žemę poilsiui, jos patalą išdabindamas tokiu grožiu, kokio net ir labai panorėję, neįstengtume pakartoti... Tuo tarpu retas iš mūsų sugebame taip išmintingai pasirūpinti savimi, plūkdamiesi sukaupti kuo daugiau pasaulio išminties gudrybių, pamiršę sielą, besiilginčią džiaugsmo, gimstančio ne iš laikinųjų bei kintančių pavidalų... Taigi, kas iš mokslo, jei nėra Dievuje atgimusio proto?..

    Kartais naktinio ligonių lankymo metu, kuomet kuris nors pacientas vaitojo skausmuose arba šaukėsi pagalbos, Romanova iki aušros sėdėjo prie jo lovos, stengdamas kuo įmanydama palengvinti kenčiančiojo skausmus. Mokydama medicinos seseris Jelizaveta Fiodorovna šalia įprastinių medicinos žinių stengėsi diegti maldingumą bei dvasinę pagalbą, kad seserys įstengtų morališkai palaikyti ir nepagydomai sergančius paruoštų perėjimui į amžinąjį gyvenimą. Jei, nepaisant gydytojų ir medicinos seserų pastangų, ligonis mirdavo, kunigaikštienė buvo šalia jo iki paskutinio atodūsio ir medėsi už iškeliaujančią sielą. Ligoninės sodo pakrašty esančioje koplyčioje, prie mirusiojo, iki pat jo laidotuvių be pertraukos sutartinai būdavo skaitomos psalmės. Maldoms vadovavo Maskvos vienuolynų vienuolės, laisvos nuo darbų medicinos seserys, pati kunigaikštienė arba mirusiojo artimieji...

    Tyla.
    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Kartą į ligoninę įsiveržė keli gerokai įkaušę žmonės, neseniai į laisvę išleisti nusikaltėliai. Jie elgėsi įžūliai, šūkaliojo įžeidžiančias replikas ir keikėsi. Vienas jų, pamatęs didžiąją kunigaikštienę, pajudėjo link jos, rėkdamas, kad daba ji – ne jos didenybė, mat tuo metu caras Nikolajus II jau buvo atisakęs sosto. Taigi, kas ji beliko dabar? Jelizaveta Fiodorovna ramiai atsakė, kad ji čia patarnauja žmonėms. Tuomet įsibrovėlis, norėdamas įrodymo, pareikalavo, kad kunigaikštienė perrištų jo žaizdą kirkšnyje, o žaizda buvo apleista ir siaubingai dvokianti. Kunigaikštienė pasodino jį ant kėdės ir atsiklaupusi ant kelių, praplovė žaizdą, uždėjo vaistų, apibintavo ir paprašė sergantįjį ateiti kitą dieną žaizdos perrišimui, perspėjusi, kad priešingu atveju gali prasidėti gangrena. Žmogus labai pasimetė. Jis nežinojo, kaip reaguoti, galų gale jis vėl paklausė, kas ji tokia? Didžioji kunigaikštienė nuolankiai pakartojo, kad čia ji patarnauja ligoniams...
    Privalome ypatingai kontroliuoti tai, ką sakome...

    Kalėdos kilmingus kviečia tapti dar prakilnesniais - šventumo siekiančiais žmonėmis.  Įtakinguosius turtais – išmokti džiaugtis kur kas iškilesniu Kristaus neturtu, kad įstengtume vieni kitus pranokti nuolankumu, tikėjimu ir gerais darbais.

    Vienam ligoniui buvo atlikti diagnostiniai tyrimai dėl auglio ant dantenų. Jis kreipėsi į jį operavusi chirurgą, prašydamas patikslinti diagnozę. Gydytojas nieko išmintingesnio nesugebėjo atsakyti ir liepė ligoniui: „Eikite į morgą, ten jums viską paaiškins“. Ligonis nežinojo, kad chirurgai tyrimus siunčia į patalogoanatominį skyrių. Žmogus viską priėmė paraidžiui ir jį ištiko širdies priepuolis...
    Taigi, jei įstengsime nenusidėti kalba, žengsime link tobulumo...
    Laukiame švenčių. Tai puiku. Tik prisiminkime Rytų išminčiaus žodžius: „Šventimas be dvasingumo neturi gelmės. Tyla suteikia šventimui gelmę“...

    Laimingi supratusieji, kad:
    1. tikintį žmogų saugo Dievas;
    2. žodžiai – statybinė medžiaga dvasiniam pasauliui;
    3. visa, ką pasakome gerą ar blogą, niekur nedingsta;
    4. liežuvis padega gyvenimo eigą;
    5. kantrybė ir tyla – dorybės padedančios išspręsti daugelį gyvenimo sunkumų.

    2010 m. gruodis

    Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL