Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


14 dalis
„Paskui eina [...] gydymo dovanos, pagalbos teikimas“ (1 Kor 12, 28)

Bažnyčia tikintiesiems visais laikais troško padovanoti laimės salą. Ypač kenčiantiems... Kūno skausmai daugeliui viso pasaulio tikinčiųjų tapo meilės dirva. Ligoniuose jie atpažino pagalbos reikalingą Kristų. Neįstengdami pasižymėti ypatingu maldingumu, daugelis gali pelnyti išgelbėjimą gailestingumo darbais. Šventasis Izaokas Sirietis rašė: „Negalime būti visai tikri, kad iš tūkstančio rasis bent vienas, kuriam būtų suteikta tyros maldos dovana, o už šios dovanos dar giliau slypinčią Dievo malonę pelniusių vargu ar bus bent po vieną kiekvienoje kartoje“...
Siekiant pagelbėti sergantiems tikintiesiems Bažnyčiai teko nugalėti nemažai sunkumų. Visų pirma krikščioniškojo tikėjimo šviesoje iš daugybės pagoniškų elementų bažnytinė medicina atrinko tai, kas naudinga ir reikalinga.

Sielos negalavimai paprastai kyla dėl to, kad su Dievu ir žmonėmis bendraujame priešingai, nei liepia Dievo įsakymai.

Būtent Bažnyčioje buvo daugiausia ypatingu gailestingumu sergantiems pasižyminčių šventųjų. Viena jų – garsioji Motina Teresė iš Kalkutos...
Iš tūkstančių pavyzdžių pažvelkime į kankinio ir gydytojo šventojo Pantelemono, gyvenusio 3 – 4 amžiuje, pavyzdį. Dar būdamas jaunuolis jis darė pažangą medicinoje. Nuo jaunystės jis lankė nuteistuosius ir guodė juos gausiai išrūpindamas tai, ko jie stokojo. Pantelemonas buvo ne tik gailestingas kūno žaizdų, bet ir „žmogiškojo skurdo“ gydytojas. Viešpats jam suteikė galią gydyti ne tiek medicininėmis priemonėmis, kiek Jo vardu.
Savo gyvenimą kenčiantiems pašventė šventieji Kozmas ir Damijonas, gyvenę trečiame amžiuje. Tai jie mūsų laikų aušroje atliko transplantacijos stebuklą: diakonui Justinianui prigydė neseniai mirusio etiopo koją. Išstudijavę gydymo meną ir veterinariją, jie gydė žmones ir gyvulius, už darbą neimdami jokio atlygio.

(Bendruomenės foto archyvas)

Bendrą Bažnyčios Tėvų požiūrį perteikia abatas Evagrijus: „Pasaulietis, patarnaujantis sergančiam savo broliui, nelygintinai prakilnesnis už atsiskyrėlį, nesigailintį savo artimo“.
Pirmosios didesnės ligoninės buvo įkurtos Mažojoje Azijoje 7 amžiuje armėnų gyvenvietėse, Kapadokijoje.
Anot K. V. Zorin, pirmosios gydyklos Rusijoje įsikūrė šalia vienuolynų.

Atsisakymas matyti kitą žmogų kaip savo paties tęstinumą, o save – jo tęstinumą, „išlaisvina“ nuo evangelinio įsakymo mylėti artimą, kaip save patį.

Nuo Rusijos krikšto gydymu tiesiogiai rūpinosi Bažnyčia. Didysis kunigaikštis Vladimiras savo 996 m. Įsaku paskelbė, kad ligoninės yra bažnytinės įstaigos, o gydytojai – bažnytiniai žmonės, pavaldūs vyskupui.
Šventasis kunigaikštis Vladimiras statė šventyklas, įvedė dešimtinės aukojimą, o dešimtinė buvo skiriama prieglaudų, ligoninių bei pakeleivių namų išlaikymui. Kaip liudija metraščiai, jis liepė miestuose surasti sergančius ir gabenti į jų namus maistą. Kunigaikščio Vladimiro Įsakas, remdamasis Graikų Bažnyčios taisyklėmis ir įstatymais, tapo pagrindu kurti Rusijoje labdaros įstaigas iki pat XVIII amžiaus.
Vargšai iš visos Rusijos ėjo į vienuolynus ir daugelis buvo išgydyti. Sunkiai sergantiems buvo įkurtos specialios patalpos – vienuolynų ligoninės.
Tačiau visa tai jokiu būdu nereiškia, kad vienuolynų medicina turėjo monopolį Rusijoje. Šalia jos gyvavo jai priešiška pagoniškoji medicina (žyniai, burtininkai, užkalbėtojai). Dar „bažnytinių teismų kodekse“, išleistame kunigaikščio Vladimiro, nusikaltimais prieš tikėjimą buvo įvardijamas žyniavimas ir kitos panašios pagoniškos „gydymo“ priemonės. Nepaisant viso to, liaudis nuolat painiojo krikščioniškas ir pagoniškas gydymo priemones...

(Bendruomenės foto archyvas)

Kažkada jau esu minėjęs, kad niekas nepakito ir mūsų laikais...
2010 m. lapkričio mėnesį pas mane atvyko būrelis žmonių prašyti užtarimo maldos. Prieš kurį laiką jie patyrė didžiulius nuostolius...
2009 m. vasarą į Lietuvą atvyko juodaodis Gambijos pilietis, mokantis ispanų kalbą. Atvykęs apsiskelbė aiškiaregiu ir gydytoju, nuo vis įmanomų ligų bei gyvenimo negandų „gelbstintis“ ir vyrus, ir moteris. Taip pat šis „gelbėtojas“ „padedąs“ skyrybų atvejais ir esant bet kokioms šeimyninėms problemoms. Atvykęs apie savo nepaprastus sugebėjimus pasiskelbė regiono laikraštyje.
Pirmojo priėmimo metu besikreipiantieji už vizitą mokėjo šimtą litų. Tačiau tai tebuvo pradžia. „Aiškiaregys“ liepdavo tęsti vizitus, būtinai įsigyti neatpažįstamais ženklais išmargintus talismanus, o pinigų reikalaudavo žymiai solidesnėmis sumomis: nuo tūkstančio iki keliolikos ar net kelių dešimčių tūkstančių. Šalia šių sumų savo klientams liepdavo atnešti jam papildomas lėšas... avių, karvių ir krokodilų aukojimui. Surinktus pinigus jis atseit siunčiąs į Gambiją ir ten šamanai, kurie yra jo šeimos nariai, dievams aukoja avis, karves ir krokodilus. Moterys, kurios neįstengia susimokėti, gali vietoj sumokėjimo su minėtu juodaodžiu permiegoti, tačiau tik tos, kurios jam patinka. Tos, kurios nepatinka, turi mokėti pinigus.
Kai Gambijos pilietis apsistojo Lietuvoje, patiklūs žmonės veltui nuomojo jam butą, vaizdo bei garso aparatūrą, rūpinosi jo maitinimu. Išvykdamas „gydytojas“ visus daiktus išsigabeno su savimi.

(Bendruomenės foto archyvas)

Su klientais Gambijos pilietis, kaip minėjau, bendravo ispanų kalba. Jam talkino vertėja moteris, lietuvė.
Norėdamos įgyti sveikatą ar atgauti gyvenimo sėkmę, daugybė moterų į lombardą išnešė savo auksą ir briliantus, o pinigus nunešė šamanui.
Šamanas į klientų klausimus atsakymų ieškodavo naktimis, šaukdamasis dvasių, atlikdamas tam tikrą spiritizmo seansą. Ryte daugeliui susirinkusių klientų gana teisingai nuspėdavo įvykius. Tačiau neturėtų kilti abejonių, kad bet kokios spiritizmo praktikos – demonizmas. Šis atvejis – taip pat akivaizdus demonizmas ir žiauri apgaulė, manipuliuojant įvairius vargus patyrusiųjų naivumu.
Šamano įtakon pakliuvo virš penkiasdešimties žmonių.
Išvykdamas iš Lietuvos jis su savimi išsivežė visų savo klientų nuotraukas... Be menkiausių abejonių esu įsitikinęs, kad visiems, susidūrusiems su Gambijos burtininku, reikalinga nuolatinė užtarimo malda, uolus sakramentinis gyvenimas, radikalus susitaikymas su Dievu.
Beje, kaip minėjau, šamanas buvo liepęs savo aukoms nusipirkti neaiškius amuletus. Man teko juos matyti. Liepiau nuošalioje vietoje besimeldžiant juos sudeginti, kad neliktų nė menkiausio pėdsako, o po to žemę užpilti šventintu vandeniu...

Žmonės net nesusimąsto, kad daugelis nemalonių dalykų, kuriuos teko patirti, buvo vienintelė sąlyga ir galimybė išgelbėti jų gyvybes.

Tačiau grįžkime prie krikščioniškojo gydymo apžvalgos...
Gydydamas mirčiai pasmerktus žmones bei atlikdamas kitus stebuklus, šventasis Agapitas į tikėjimą atvedė labai žymų pasaulietį gydytoją, gyvenusį Kijeve. Anksčiau šis pavydėjo šventajam, laikė jį nevykėliu ir kūrė priešiškus planus. Šventasis Agapitas mokė, kad kitų kūnų gydytojas turi išmanyti savo amatą tiek gydydamas, tiek savo paties sielos reikaluose...
Apie profilaktines sveikatingumo priemones kitados rašė bažnytiniai autoriai. Vienas jų – palaimintasis Maksimas Graikas. Jis išsiuntinėjo specialų aplinkraštį, skirtą kareiviams Volgos pakrantėje statantiems Svijažsk miestą. Arkivyskupas maldavo kareivius nesusidėti su „pasileidusiomis moterimis“. Vieną iš argumentų jis paminėjo užkrečiamas ligas.
Buvo pabrėžiama, kad tik gailestingas ir visais požiūriais garbingas žmogus gali ir turi būti gydytoju.
Vis dėlto ne kiekvienas gydytojas įstengė pakelti žemiškosios tarnystės sunkumus. I. A. Sikorskis, tyrinėjęs savižudybių atvejus tarp rusų gydytojų 1889 – 1892 metais, pažymėjo liūdną faktą: rusų gydytojai savižudybių skaičiumi pirmauja visame pasaulyje. Labiausiai tai įtakojo medicinos mokslo atsiskyrimas nuo tikėjimo. Be menkiausių abejonių, tai, kad buvo apleistas tradicinis krikščioniškas požiūris į sergantį žmogų, sąlygojo mokslo atsiplėšimą nuo jo dvasinių šaknų. Į pacientą imta žiūrėti, kaip į papildomų profesinių įgūdžių lavinimo objektą, o ne kaip į asmenį, turintį teisę pasirinkti gydantį gydytoją bei įvertinti jo gydymo kokybę.

(Bendruomenės foto archyvas)

Tiesa, negalima paneigti, kad XX amžiaus paribyje dar gyvavo vienuoliškojo gydymo tradicija. Tai padėjo atsirasti labdaros įstaigoms bei draugijoms. Skirtingų socialinių sluoksnių žmonės tapo kraujo donorais, skyrė pastangas, laiką ir lėšas stokojantiems, globojo senelius bei invalidus, atidarydavo vaikų prieglaudas ir špitoles, kūrė gailestingumo draugijas. Svarbiausia, kad visur netilo malda. Vargšai buvo dėkingi geradariams ir nepaliaujamai už juos meldėsi.

Tik sėkmingai perėjęs išbandymus laimėsi apdovanojimą.

Beje, ir Pilnų namų bendruomenė - tai konkrečiai, kasdien ir kantriai įgyvendinamos pastangos nešti gailestingumą jo stokojantiems. Tiesa, sekuliarizuoti pagalbos reikalingi asmenys ne itin noriai atsiliepia į paskatą dvasiniam gyvenimui ir ne visi su dėkingumu priima jiems teikiamą pagalbą...

Laimingi supratusieji, kad:
1. neįstengdami pasižymėti ypatingu maldingumu, daugelis gali pelnyti išgelbėjimą gailestingumo darbais;
2. pasaulietis, patarnaujantis sergančiam savo broliui, nelygintinai prakilnesnis už atsiskyrėlį, nesigailintį savo artimo;
3. tik gailestingas ir visais požiūriais garbingas žmogus gali būti gydytoju;
4. jei gydytojas pasitiki Dievu, jis ištvers savojo pašaukimo sunkumus;
5. pasitikėjimas šarlatanais ne tik ištuština piniginę, bet ir pakenkia sielai.

2010 m. lapkritis

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL