Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


12 dalis
„Kartą tariau: „VIEŠPATIE, pasigailėk manęs, išgydyk mane, nors esu tau nusidėjęs““ (Ps 41, 5)

Be menkiausių abejonių visi sutiksime, kad sveikata – didis turtas, todėl būdami sveiki jaučiamės tarsi gyventume laimės saloje. Deja, sveikų paprastai būna gerokai mažiau, nei lengviau ar sunkiau sergančių. Jau ne kartą esu minėjęs, kad ligą galime priimti ir kaip palaiminimą, ir kaip prakeikimą. Labai svarbu mūsų požiūris. Štai daugybė šventųjų, sunkiai sirgusių ir kentėjusių begalinius skausmus, širdy niekuomet nepametė laimės salos jausenos. Dalyvaudami Kristaus kentėjime jie daugeliui tikinčiųjų, ir net gi kai kuriems netikintiems, išmeldė kūno ir dvasios sveikatą. Nė kiek nemažiau tikinčių žmonių ir mūsų dienomis sugeba nepalūžti ligoje, įstengia suvokti savo laikinumą šioje žemėje ir visą dėmesį sutelkia ne tiek į kūno sveikatą, kiek į bendrystę su Kristumi. Iš šios bendrystės jie semiasi paguodos bei tvirtybės. Be abejo, šalia maldos, kaip pagrindinės priemonės, sergant reikia kreiptis į gydytojus. Gydytojai, kaip tvirtina Šventasis Raštas, yra iš Dievo, nes Jis juos sukūrė. Tačiau labai svarbu, kad mus gydantys gydytojai patys tikėtų Dievą ir tikėjimo šviesoje teiktų pagalbą sergantiems. Tuomet jų tarnystė atneša palaimą tiek sergantiems, tiek ir patiems gydantiems. Gaila, kad taip būna ne itin dažnai. Tenka sutikti visiškai Dievą netikinčių ar net priešiškai prieš Dievą, Bažnyčią, kunigus bei tikinčiuosius nusistačiusių gydytojų. Ne visuomet įmanoma gydytoją pasirinkti, todėl, kai nežinome ar gydytojas yra tikintis, prašykime Dievą, kad Jis vadovautų gydytojo veiksmams...

„Jeigu iš tikrųjų jūs klausysite VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, - jis tarė, - ir darysite, kas dora jo akyse, paisydami jo įsakymų ir laikydamies visų jo įstatų, nevarginsiu jūsų jokia liga, kuriomis varginau egiptiečius, nes esu jus gydantis VIEŠPATS“ (Iš 15, 26).
(Valdutės Varnaitės Milaknienės nuotrauka)

Šventasis Raštas sergančiam primena:
„Mano vaike, kai sergi, nelūkuriuok,
bet melskis VIEŠPAČIUI,
kuris
tave išgydys.
Atsisakyk savo ydų,
laikyk savo rankas švarias
ir apvalyk savo širdį nuo visų
nuodėmių.
[...] Betgi ir gydytojui leisk ateiti,
nes VIEŠPATS jį sukūrė;
neleisk jam nuo tavęs pasitraukti,
juk tau jo reikia.
Būna atvejų,
kai išgijimas yra gydytojo rankose,
nes ir jis meldžiasi VIEŠPAČIUI,
kad suteiktų jam sėkmę
nustatant ligą
ir gydymas išgelbėtų ligonio
gyvastį“ (Sir 38, 9 – 14).
Esama daugybės atvejų, kai Dievo malonė, tiek per gydytojus, tiek per maldą, bent kuriam laikui grąžina kūno jėgas. Tiesa, ne visi supranta, kad šis sutvirtėjimo laikas duotas ne tam, kad vėl visomis išgalėmis įsikibtume į pasaulio reikalus, bet kad labiau gręžtumėmės į Dievą, visame kame ieškodami Jo Gailestingumo...

„Aš laiminsiu tavo duoną ir tavo vandenį.
Nuo tavęs atitrauksiu ligas“ (Iš 23, 25).
(Valdutės Varnaitės Milaknienės nuotrauka)

2010 m. vasarą į Pilnų namų bendruomenės koplyčią artimieji atvežė vėžiu sergančią moterį. Grįžusi į namus ji man paskambino, liudydama, jog jaučiausi labai laiminga, sutvirtėjusi, atgavusi jėgas. Skausmai gerokai sumažėjo, moteris pradėjo atlikti kai kuriuos darbus, kurių anksčiau atlikti jau nebepajėgė. Aš jai priminiau, kad daugiausiai dėmesio skirtų maldai ir bendrystei su Dievu. Ji man atsakė, kad taip ir elgiasi. Ji nesitiki pasveikti, tačiau širdy atrado ramybę, nes tvirtai žino, kad Dievas ją myli ir jos laukia. Moteris jautė, kad mirtis artėja, tačiau mirti nebijojo. Praėjus mėnesiui po apsilankymo mūsų koplyčioje, moteris mirė. Tačiau mirė pilna vidinės ramybės ir šviesos. Ji tvirtai žinojo, kad keliauja į Tėvo namus...
Kiekvienas iš mūsų privalome suprasti, jog atgauta sveikata nėra amžina. Sutvirtėję stenkimės kuo uoliau pažinti Viešpatį ir Jį įsileisti į savo gyvenimus bei širdis. Atminkime: nė vienas, kurį išgydė Viešpats, negyveno ilgiau, nei yra vidutinis žmogaus amžius. Kažkada turėjo mirti net ir prikeltasis Lozorius. Mirė Jėzaus mokiniai ir apaštalai. Mirė šventieji. Žmonės mirė, miršta ir tebemirs. Tačiau prašyti, kad Dievas nors kuriam laikui grąžintų sveikatą galima. Jei Dievas panorės, tikrai mus sustiprins, idant galėtume su dar didesniu uolumu Jam tarnauti...

Geriausia sielos gydytoja – kūno liga.


Mirdamas aš nieko neprarandu, o mano mirties trokštantieji kažką įgyja – bent jau tariamos naudos iliuziją.

Bažnyčiose tikintieji per pamaldas yra šlakstomi šventintu vandeniu. Tą darome ir mūsų koplyčioje. Tai dar viena proga melsti Dievą išgydymo. Šios apeigos metu kitąkart nutinka stebuklingi išgijimai.
Apie 1990 metus Rusijoje buvo atstatomas prieš tai sugriautas vienuolynas. Prasidėjo pamaldos. Vienos bažnytinės šventės metu susirinko tikintieji dalyvauti pamaldose. Kuomet kunigas ėmė šventu vandeniu šlakstyti žmones, vienas senelis, vardu Jefimas Jakovlevičius Ogolcovas, beveik aklas, ėmė maldauti Viešpatį: „Suteik malonę, kad praregėčiau!“ Ir praregėjo. Grįžęs į namus skaitė be akinių ir didinamojo stiklo, kurį anksčiau naudojo užsidėjęs akinius...

„Jeigu krašte kiltų badas ar maras, jeigu ištiktų amaras ar miltligė, skėriai ar vikšrai, jeigu priešas apgultų juos kurioje nors krašto gyvenvietėje, - kokia tik būtų nelaimė ir kokia tik būtų liga, - jeigu tuomet būtų kokia nors malda ar koks nors prašymas pavienio žmogaus ar visos tavo Izraelio tautos, pajutusių savo širdies nelaimę ir tiesiančių rankas šių Namų link, tada išklausyk savo dangaus buveinėje, atleisk ir nedelsk veikti! Tik tu pažįsti visų žmonių širdis, suteik tad kiekvienam pagal jo elgesį. Žinodamas, kas yra kiekvieno žmogaus širdyje, taip elkis su jais, kad jie garbintų tave per visą gyvenimą krašte, kurį tu davei mūsų protėviams“
(1 Kar 8, 37 – 40).
(Valdutės Varnaitės Milaknienės nuotrauka)


Kad ir ką benuveiktume, laikas naikina visą mūsų kūrybą: statinius, knygas, išpuoselėtas sodybas, mūsų tėvus, mus pačius ir mūsų vaikus. Tačiau ši pranykstanti kūryba turi didžiulę prasmę: čia nuveikę savo darbus, amžinuosiuose namuose juos patęsime. Skirtumas toks, kad čia – mūsų darbai nykstantys, o ten – amžini... Taip ir atkeliaudamas ruduo dalį kūrinijos nuveda į mirtį, vis dėlto laikinai užrakindamas gyvybę sėkloje... Panašiai mūsų darbai tampa sėkla būsimajam gyvenimui. Iš tiesų čia tik mokomės, kad peržengę gyvenimo rudens slenkstį, imtumėmės nenykstančių darbų...

Ši istorija vienintelė iš begalybės...
Žmonės sveikatos ieško pačiais įvairiausiais būdais. Šalia įprastos medicinos ir krikščioniškų maldų, deja, nestokojame mėginančių pasveikti nei su medicina, nei su krikščionišku tikėjimu nieko bendro neturinčiais būdais...
Mokslininkas ir vienuolis K. V. Zorin pasakoja, kaip senovėje animalistinis pasaulio suvokimas sukūrė savitą požiūrį į mediciną. Toteminiai gyvūnai buvo laikomi „gydančiais“ ir „saugančiais sveikatą“. Pagonys vartojo jų vidurius: kraują, vidaus organus, o taip pat išorę: riebalus, odą, nagus.
Kita gydymo forma – amuletai. Buvo kuriami „gydančio“ gyvūno atvaizdai iš medžio, kaulo, akmens. Pagonys juos nuolat nešiodavo, tikėdami, kad amuletai nubaido ligas.

„Trisdešimt devintaisiais savo karaliavimo metais Asa susirgo kojų liga. Jo liga buvo sunki, tačiau net ligos kamuojamas jis neieškojo VIEŠPATIES, bet kreipėsi į gydytojus. Asa užmigo su savo protėviais, mirdamas keturiasdešimt pirmaisiais savo karaliavimo metais“ (2 Kron 16, 12 – 13).
(Valdutės Varnaitės Milaknienės nuotrauka)

Šalia minėtų prietarų buvo paplitęs animistinis požiūris apie mirusiųjų protėvių dvasias. Pagal šį tikėjimą protėviai gyviesiems padėdavo, arba priešingai – kenkdavo. Liga buvo laikoma kaip nepagarbos protėviams išdava. Norėdamas atkeršyti protėvis „įsikūnydavo“ giminaičio kūne ir jam kenkdavo.
Kokiu būdu tuo metu gydydavo ligonius?

Stebėdamiesi upių platybėmis negalime patikėti, jog kažkada tų upių nebuvo. Tekėjo kitos upės. Gyveno kiti žmonės...
Žvelgdami į kalnus vargu ar įstengiame bent įtarti, jog kitados toje vietoje buvo lygumos...
Susimąstykime, kodėl žlugo ir giliai po žeme išnyko galingiausios civilizacijos?.. Šiandien artojas virš jų vagoja dirvą, net neįtardamas apie spindinčius bokštus ir skeletus, slypinčius po jo plūgu...
Vaikščiodami miške, mėginkime atspėti, kokias istorijos paslaptis saugo medžių šaknys?.. Po jomis slypi buvusių amžių galybės atmintis, taip ir nepasiekusi nūdienos žmogaus...

Pirmiausia mėgindavo įsiteikti mirusiojo dvasiai aukodami aukas, linksmindami šokiais, dainomis, skiriamomis jo garbei. Po to prašydavo protėvio dvasią taikiai persikelti gyventi į kitą vietą. Jei dvasia spirdavosi, ją stengdavosi gąsdinti ir išvaryti. Dažniausiai inscenizuodavo ginkluotą užpuolimą: „gydytojas“ užsidėdavo pasibjaurėtiną ir siaubingą kaukę, o tada puldavo ligonį, leisdamas gąsdinančius garsus bei kratydamas ietį. Tai – ritualiniai šamanų šokiai.
Vėliau ligų „išvarymo“ būdą „patobulino“: prie ligonio lovos laikydavo kokį nors gyvūną, kuris, užkeikimų poveikyje, turėdavo perimti ligą. Norėdami apsaugoti naujagimį nuo išbėrimų, jam ant veido dėdavo klaikią kaukę. Išskaičiavimas būdavo paprastas ir naivus: kuomet liga ateis pulti naujagimį, ji išsigąs ir paspruks..

„Karalius, klausydamasis tų žinių, buvo klaiko apimtas ir tiesiog priblokštas. Iš širdgėlos, kad jo užmojai nuėjo niekais, karalių paguldė liga. Lovoje jis išgulėjo daug dienų ir, širdgėlos kankinamas, žinojo, kad artinasi mirtis. Pasišaukęs visus savo Bičiulius, jiems tarė: „Miegas man nebeužmerkia akių, nes mano širdis plyšta iš nerimo. Sau tariu: 'Į kokią nelaimę patekau! Į kokią kančios sietuvą esu įpuolęs! Juk kai valdžiau, buvau dosnus ir mylimas'. Dabar aš prisimenu pikta, padarytą Jeruzalėje, kai pagrobiau iš ten visus auksinius bei sidabrinius daiktus ir be jokios priežasties įsakiau sunaikinti visus Judo gyventojus. Aš žinau, kad už tai mane ištiko šios nelaimės. Nūn mirštu širdgėlos apimtas, svetimame krašte“
(1 Mak 6, 8 – 13).
(Valdutės Varnaitės Milaknienės nuotrauka)

Senovės Rytų, tarkime Babilono ir Egipto šventyklų, medicina taip pat buvo gana specifinė. Ji buvo persipynusi su magija bei astrologija. Esmė – mokymas apie dievus, nuo kurių priklausė žmonių likimai. Žmogus bus sveikas, jei gims „po laiminga žvaigžde“ ir gyvens, vadovaudamasis savo dievų valia. Tačiau pakanka juos užrūstinti, ir dievai tuoj pat nusigręžia, o žvaigždės liaujasi lemti gerą likimą. Tada prasideda visos ligos. Tų laikų gydytojai siekė ne tiek medicinos žinių, o būdų, kaip savo pusėn palenkti dievus...

Iškilus keblumams, neretai vienintelis jų sprendimo būdas yra auka. Ji visuomet turi prasmę, nuskaistindama mūsų gyvenimą ir apvalydama Šventosios Dvasios ugnimi, kad, atėjus metui, taptume pasirengę be menkiausių dvejonių atsiliepti į Dievo Meilę.

Deja, ne itin daug kas pakito ir mūsų laikais. Iki šių dienų pasaulyje rasime tautų, garbinančių stabus, nešiojančių amuletus, atliekančių įvairiausius burtus, kad atsikratytų ligų. Manau, kad nieko nenustebinsiu, pasakydamas, jog ir Lietuvoje iki šiol kai kurie sergantieji naudojasi tokiomis „gydymosi“ priemonėmis. Dar liūdniau, kad tarp jų esama ir Dievą tikinčių krikščionių. Užuot pasitikėję Dievo Gailestingumu ar išmokę susitaikyti su turimo kryžiaus našta, nesulaukę trokštamo rezultato iš tradicinės medicinos bei maldų, jie imasi pagoniškų „gydymosi“ metodų, rizikuodami pakenkti tiek fizinei, tiek dvasinei sveikatai, o svarbiausia – būsimam savo pačių amžinajam gyvenimui...

„Net tada, kai liga bus suėdusi mano odą,
dar savo kūne regėsiu Dievą“ (Job 19, 26).
(Valdutės Varnaitės Milaknienės nuotrauka)

Visi trokštame gyventi laimės saloje. Tačiau dar kartą turime užsiduoti klausimą, kur norime tą salą regėti: šiame ar būsimajame gyvenime? Radę teisingą atsakymą, suprasime, kad visų pirma reikia padėti sveikti sielai... Keliauninko pasakojimuose aprašoma atgailaujančio nusidėjėlio, kitados turtingo kunigaikščio, istorija. Ši istorija savo aktualumo neprarado iki mūsų dienų...
Aš buvau kunigaikštis, turėjau labai didelius turtus ir gyvenau kuo ištaigingiausiai, prabangiai ir palaidai. Mano žmona mirė, ir aš gyvenau su sūnumi, klestinčiu gvardijos kapitonu. Kartą, ruošdamasis į pobūvį pas vieną svarbų asmenį, labai supykau ant savo kamer­dinerio. Neiškentęs, kol atvės mano įsiūtis, žiauriai smogiau jam į galvą ir įsakiau išsiųsti jį į kaimą. Tai atsitiko vakare, o kitos dienos rytą kamerdineris mirė nuo galvos uždegimo. Bet man visa tai laimingai pasibaigė, apgailėjau savo neatsargumą, greit ir visai pamiršau. Praslinko šešios savaitės, ir tas miręs kamerdineris pradėjo man sapnuotis; kiekvieną naktį jis nedavė man ramybės ir priekaištavo, nuolat kartodamas: „Ne­dorėli, tu mano žudikas!“ Paskui aš ėmiau regėti jį ir iš tikrųjų, nemiegodamas. Kuo toliau, tuo dažniau jis man rodėsi, o vėliau beveik visai nebeatstojo. Galop ėmiau regėti ne tik jį, bet ir kitus mirusius vyrus, kuriuos buvau skaudžiai įžeidęs, ir moteris, kurias buvau suvedžiojęs. Visi jie be atvangos priekaištavo ir taip nedavė man ramybės, kad nebegalėjau nei miegoti, nei valgyti, nei ką nors veikti. Visiškai išsekau, oda pridžiūvo prie kaulų. Jokios prityrusių gydytojų pastangos nepadėjo. Išva­žiavau gydytis į svetimus kraštus, bet per pusę metų gydymo man nė kiek nepalengvėjo, o kankinantys regėji­mai vargino dar dažniau. Mane parvežė iš ten leisgyvį, mano siela išgyveno tikras pragaro kančias dar neatsiskyrusi nuo kūno. Tuomet įtikėjau, kad pragaras yra, ir patyriau, ką jis reiškia. Per šitą kankynę aš suvokiau savo nusižengimus, ėmiau gailėtis, priėjau išpažinties, daviau laisvę visiems man tarnavusiems žmonėms ir prisiekiau sau visą gyvenimą kamuoti save visokiais vargais ir tapti elgeta, kad dėl savo nusižengimų būčiau paties žemiausio luomo žmonių tarnas. Vos tik aš tam tvirtai pasiryžau, tuoj ir pasibaigė mane varginę regėjimai. Jaučiau tokį susitaikinimo su Dievu džiaugsmą ir malonę, kad negaliu ir apsakyti. Šitaip ir patyriau, kas yra rojus ir kokiu būdu mūsų širdyse atsiveria Dievo karalystė. Greitai aš visiškai pasveikau, įvykdžiau savo ketinimus ir su atsargos kareivio pasu slapta pasitraukiau iš savo gimtinės. Ir štai jau penkiolika metų klajoju po visą Sibirą. Kartais parsisamdydavau pas valstiečius ką valiodamas dirbti, kartais maitinausi Kristaus vardu. Ak, kokią palaimą ir sąžinės ramybę patyriau per visus šiuos nepriteklius! Tai iš tikrųjų gali pajusti tik tas, ką gailestingasis Užtarėjas ištraukė iš pragaro kančių į Dievo rojų...

Laimingi supratusieji, kad:
1. ligoje reikia kreiptis į Viešpatį bei gydytoją;
2. nors ir būtume išgydyti, vieną dieną vis tiek teks mirti;
3. nekrikščioniški „gydymosi“ būdai gali būti pražūtingi ir kūnui, ir sielai;
4. prieš gydydami kūną, pirmiausia pasirūpinkime sielos sveikata;
5. be Dievo pagalbos išbandymai visuomet bus per sunkūs.

2010 m. spalis

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL