Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


1 dalis
„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3)

Kasdien norėdami rasime laiko rimtam susimąstymui ar pokalbiui. Kiekvieną sekmadienį į pamaldas Pilnų namų bendruomenės Dievo Gailestingumo koplyčioje besirenkantiems tikintiesiems stengiuosi tarti žodžius, grindžiamus atsakomybe. Visuomet atvyksta žmonių, kurie pas mus daugiau nebepasirodys. Ir ne dėl to, kad jiems kažkas būtų nepatikę, nors retsykiais nutinka ir taip, bet todėl, kad jie, dažnai patys to nenujausdami, jau priartėjo prie žemiškosios kelionės pabaigos. Tik prisiminkime, kiek mūsų pažįstamų ar net artimų žmonių mirė per paskutinį mėnesį... štai dėl ko, atvykstantiems pas mus, o ir kiekvienoje bažnyčioje, turi būti kalbama labai rimtai, kad žmonės kuo labiau pažintų Jėzų, Jį pamiltų, Jo trokštų, Juo gyventų...

Pilnų namų bendruomenės Dievo Gailestingumo koplyčia – laimės salelė daugeliui atvykstančiųjų.
(PNB foto archyvas. 2010 m. birželis)

Mano bičiuliai iš JAV retsykiais atsiunčia įdomios medžiagos dvasiniam ugdymuisi. Neretai tai teikia naujų įžvalgų tiek man asmeniškai, tiek dovanoja galimybę ką nors nauja papasakoti atvykstantiems piligrimams. Mėgstu krikščioniškas knygas. Jose taip pat esama gilių įžvalgų. Mąstau ir kaskart vis labiau nustembu, koks didis, gailestingas ir be galo reikalingas mums yra Jėzus. Be Jo laimės neįmanoma patirti...
Todėl kalbėsime apie laimės salelę. Apie ją mokė Jėzus. Joje galime gyventi, nepasiduodami pasaulio audroms.
Jėzus daug mokė apie laimę. Pasiskaitykime Kalno pamokslą. Jis surašytas Evangelijoje pagal Matą:
„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė“ Mt 5, 3 – 10.
Dievo Žodyje esama be galo daug palaiminimų ir patarimų, kaip tapti laimingiems. Tačiau reikia, kad kiekvienas turėtume ir skaitytume Šventąjį Raštą. Pagaliau turėti Šventąjį Raštą rankose, jau yra pamokslas. Ši knyga skiriasi nuo detektyvų ar romanų. Ji atkreipia daugelio dėmesį. Jei jūs kur nors vykdami išsitrauksite skaityti Šventąjį Raštą, iškart atkreipsite kitų dėmesį. Gali būti, kad kažkas sureaguos keistai. Kaip „Mažuosiuose palaiminimuose“ pastebi domininkonas tėvas Paul-Dominique Marcovits, „šventumas gali sukelti susierzinimą, nes uolumu Dievui nepasižymintys žmonės teisųjį suvokia kaip gyvą priekaištą (plg. 2, 12)“, mat [...] „žmonės, savyje leidę įsikurti tamsai, negali pakelti juos akinančios šviesos. Teismas yra šviesos perteklius (plg. Jn 9, 39 – 40)“. Tačiau tai yra gerai. Siekdami šventumo, jūs sujudinsite kažkieno sąžines...

Laimė – visų žemėje keliaujančiųjų troškimas, kuris ima pildytis,
kai širdies tyloje atsiveriame Dievo šviesos ilgesiui bei laukimui,
teikiančiam mums poilsį bei ramybę.

Taigi, Kalno pamokslas. Tai – Kristaus mokymo santrauka. Ten pirmoje vietoje randama laimė.
Palaiminti, Kristaus kalboje reiškia salą. Kontinente audra, karai, epidemijos, nelaimės, ligos, depresija, o toje salelėje – ramybė. Kai Jėzus mokė apie laimę, mokė apie salelę.
Kasdien girdime diskutuojant apie nemalonias problemas. Ekonominė krizė, katastrofos, savižudybės, kitos nelaimės. Apie tai kalbama nuolat bei visur ir ši tema tapo vyraujanti. Sunkumai neaplenkia nei krikščionių. Jie taip pat trokšta gyventi laimės saloje.
Tačiau pasaulis taip pat ieško laimės. Deja, jis žengia neteisinga kryptimi.
Įsivaizduokime, kad verdame laimės puodą. Iš ko susideda laimės ingredientai pasaulyje? Visi žinome, kaip laimė įsivaizduojama pasaulyje: pirmoje vietoje pinigai, toliau valdžia, garbė, autoritetas, karjera, automobilis, komfortas, prabangūs namai, niekuo nevaržomas gyvenimas ir t.t.
Kas pažįsta Kristų, žino, kad iš tokio recepto laimės neišvirs.
Viename pamoksle girdėjau pasakojant apie Ukrainoje gyvenantį buvusį labai gerą šou lyderį. Jis savo metu tapo vienu turtingiausių žmonių šalyje. Po kurio laiko jo gyvenime viskas žlugo. Anas receptas nepadėjo.
Kas perėjo pasaulio malonumus, laimės be Kristaus nesurado. Tiesa, garsusis šoumenas išsigelbėjo per Evangeliją ir tarnauja Kristui. Deja, tokie atvejai nėra dažni.

Devintinių procesija. Sekame Jėzų – tikrosios laimės Šaltinį.
(PNB foto archyvas. 2010 m. birželio 6 d.)

Kalno pamoksle Kristus parodė laimės laiptelius. Iš jų kol kas aptarsime vieną. „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3). Išvertus į šiandienos kalbą, tai reiškia: Turėkite tikrą Dievo troškimą kiekvieną dieną! Ne paviršutiniškai, o iš tiesų!
Viso pasaulio bažnyčios perpildytos daugybės tikinčiųjų, kurie metų metais lanko bažnyčias ir yra nelaimingi. Daugybė sergančių depresija. Visose konfesijose.
Kodėl taip yra?
Atsakymas: laimės šaltinis turi būti nepaviršutinis bendravimas su Dievu. Esam sukurti Dievo ir dėl Jo. Kai laimės ieškosime šalia Jo, - nesurasime. Ne pasauliui esame sukurti, o Dievui ir dėl Jo.
Įsivaizduokime kalnų erelį. Tarkime, pasodintume jį į geriausią automobilį. Sukurtume komfortą, įjungtume kondicionierių, paleistume muziką... Deja, erelis sutvertas ne automobiliui. Jis yra gimęs dangui. Joks mūsų pačių sumąstytas išradimas nesuteiks džiaugsmo ereliui. Mūsų įsivaizduojama laimė – jam svetima.
Pasikartosiu: svarbiausias laimės šaltinis – gilus santykis su Dievu...
Vargdienis Šventajame Rašte suprantamas dviem prasmėmis:
1. tas, kuris ko nors stokoja,
2. tas, kuris prieš Dievą klūpo ant kelių.
Būtent antrąjį atvejį turėjo omenyje Jėzus. Tai panašu į žmogų, mirštantį iš bado ir meldžiantį bent duonos plutos. Trokštantis, - tarsi esantis dykumoje, kuris tuoj mirs, nes jam labai reikia vandens...
Jėzus sakė, kad Dievo poreikis neturi būti paviršutinis, kokiu apsiriboja dauguma krikščionių.
Jei norit būti laimingi, reikalingas troškimas.
Geriausieji krikščionys krikščionybės pradžioje stovėjo cirko arenoje prieš į juos bėgančius plėšrūnus bei nešančius jiems mirtį, ir šypsojosi laimingi.
Praėjusiame amžiuje, o kai kur pasaulyje ir mūsų dienomis, geriausieji stovėjo prie sienos sušaudymui ir šypsojosi, melsdamiesi už savo priešus. Visi jie gyveno laimės saloje. Ši laimė nepriklauso nei nuo krizės, nei nuo ekonomikos, nei nuo valdžios. Laimė nuo viso to nepriklauso...

Laimė – tikėjimas, kad mūsų vardas įrašytas Dievo Gailestingumo knygoje.
Šis tikėjimas teikia poilsį mūsų širdžiai,
nes ji jau surado tikrąjį Traukos Centrą, kurio vardas – Jėzus.

Kaip taikliai pastebi mano jau minėtas domininkonas Paul-Dominique Marcovits, „Jėzus Kristus yra kankinių karalius. Po Jo kančios kiekvienas vyras ir moteris, kurie liudija Viešpatį visiškai save dovanodami kitiems, pakartoja savo Mokytojo do­vaną. Pirmasis pavyzdys - Stepono kankinystės apra­šymas. Tačiau nekalbama apie išorinį mėgdžiojimą: pats Viešpats apsigyvena savo kenčiančio tarno širdyje ir kūne. Per jį Jis atnaujina savo kančią. II amžiaus kanki­nė Felicita iš Kartaginos tai įstabiai paliudijo. Jai atėjo metas gimdyti. Tačiau dėl savo krikščioniškų įsitikini­mų ji buvo įmesta į kalėjimą. Kadangi gimdymas buvo sunkus, sargybinis jai pasakė: „Tu dabar šitaip kankinies! Kas bus, kai atsidursi arenoje su žvėrimis?“ Ji atsakė: „Dabar aš kenčiu, o arenoje manyje kentės Kristus“. Šis atsakymas apšviečia visus svarstymus apie kankinystę. Jis nepašalina kančių, tačiau Kristus yra šalia ir suteikia jėgų, drąsos bei ištvermės. Tokį slėpinį turime medituoti ir suprasti.
Jei Jėzus išgyvena savo kančią kankinio asmenyje, tada tas pats dera ir mums. Privalome priimti šią radikalią tiesą, antraip mūsų gyvenimuose kryžiaus slėpinys liks svetimas. Kristus gyvena mumyse. Žinoma, juokais galime tarti, kad nesusigalvokime pasidaryti kankiniai! Tačiau pažįstame žmonių, kurių gyvenimas - tarsi ilga kankinystė, kuriuos užgriūva tokios didelės negandos, kad mes stebimės, kaip jie dar yra gyvi ir išlaiko sveiką dvasią. Jie išlieka pakėlę galvas, jie išsaugo savo orumą, kadangi Kristus juose išgyvena savo kančią. Patirti kankinių malonę yra didelė dovana [...].
Šventasis Augustinas rašė: „Ne dėl kančios tampame kankiniai, bet dėl priežasties, dėl kurios kenčiame“. Kankinystė nėra tūkstančių slogių kankinimų rezultatas, bet savęs dovanojimo Kristui vaisius. Jei būtų kitaip ir prireiktų daug kančių, kad taptume dideli kankiniai, tada pamirštume, kad Kristus suteikia prasmę mūsų gyvenimui. Būti kankiniu padaro meilė Dievui ir artimui. Gerai žinome apie asmenis, kurie, patirdami išbandymus, parodė šią meilę. Jų gyvenimai yra mūsų šviesa“.

Eucharistinio Jėzaus Akivaizdoje.
(PNB foto archyvas. 2010 m. birželio 6 d., Devintinės)

Akivaizdu, kad kenčiantys su Kristumi, niekuomet nėra pametę gyvenimo laimės saloje ramybės...
Berlyno galerijoje yra paveikslas, pavadintas „Laimė“. Ten vaizduojamas ant eiklaus žirgo skriejantis jaunuolis, o virš jo ore sklandanti fėja, rankose laikanti laimės ragą. Jaunuolio ranka tiesiama į ragą. Iki jo belikę tik penki centimetrai. Tačiau žvelgiantieji į paveikslą mato tai, ko nemato jaunuolis: žirgo kojos  pakeltos šuoliui į bedugnę ir jaunuolis gausybės rago su visokeriopa laime jau niekuomet nebepasieks...


Laimingi supratusieji, kad:
1. prisimindami bet kurio iš mūsų artėjančią mirtį, suvokiame: nieko nerasime svarbesnio už Jėzų;
2. kasdienis Šventojo Rašto skaitymas rodo vis aiškesnį laimės kelią;
3. Kalno pamokslas – Kristaus mokymo santrauka;
4. pasaulyje užkaistame puode laimės nesurasime;
5. vienintelis laimės šaltinis – gilus santykis su Dievu.

2010 m. birželis

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL