Bendruomenes arbatas galite įsigyti čia.
Paremkite 2 procentais Aludarių gildija
 
KUN. ALFONSO ŠATO POEZIJA
 
 
2002 m. Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla išleido kun. Alfonso Šato poezijos knygą „Žodis žmogui“. Įžangą knygai bei poeto kūrybos apžvalgą „Kun. Alfonso Šato poezija“ parašė kun. Valerijus Rudzinskas.


Pasauly klaidžioja kaip vaikas - mano žodis.
Išleidau jį kaip motina į svečią šalį.

         Šiandien gausus lietuvių poezijos lobynas praturtėjo dar viena knyga. Jo Ekscelencijos Kaišiadorių vyskupo Juozapo Matulaičio iniciatyva iš užmaršties prikeliamas kunigo poeto Alfonso Šato literatūrinis palikimas. Knygoje atrinkti eilėraščiai - tik maža dalis savitų ir neįprastų poeto mintijimų. Gausi bei unikali kūryba laukia išsamesnių studijų, tuo labiau, kad kunigas Alfonsas Šatas šalia literatūrinio talento atskleidė ir kitas savo meninės prigimties erdves: piešė, gamino kryžius, buvo garsus pamokslininkas. (Manyčiau, kad jo sukurti kryžiai, kaip memorialiniai paminklai, turėtų būti aptarti atskiroje studijoje). Skudutiškyje "poezija ir kryžių menas mano gimė", - trumpai nusako savo kaip kūrėjo tapsmo istoriją Alfonsas Šatas.

         Analizuodamas poeto kūrybą peržvelgiau ne tik šioje knygoje talpinamus bet ir dalį kolkas neskelbtų eilėraščių. Tarp eilučių sutikau iškilų asmenį - talentingą, be galo jautrų, kuklų, mėgstantį vienatvę kunigą, mąstymo žmogų, dažnai kenčiantį ("Gyvenimas - kaip gūsiai šiaurės vėjo"), besiguodžiantį senatvės negandomis ("Smėgsai kaip šventovėj žaidas užgesytas"), besiilgintį meilės ("Pasaulyje labiausiai žmogui meilės stinga"), liūdintį dėl supančių bei patiriamų negerovių, gimdančių liūdnas mintis ("Kaip kryžiai juodos mintys supa"), žemiškosios būties vargo ("Žemė žmogų amžinai kryžiuoja"). Tiesa, prabėgus keliems dešimtmečiams, dalis eilėraščiuose išsakomų nuogastavimų šiandien nebetenka aktualumo, retsykiais sukelia šypseną, yra diskutuotini teologine prasme. Galėtume pavadinti kiek keistokus poeto požiūrius į žmogų, moterį, žemiškąjį gyvenimą. Skaitant pastarosios tematikos eiles, ypač apie žmogų, kyla slogus įspūdis, tačiau juntama, kad viskas persmelkta asmeninėmis autoriaus patirtimis. Todėl ne visada ir ne viską įmanoma teisingai interpretuoti. Anot aptariamojo poeto, "Suprasti genijų - pačiam juo būti reikia", arba, kaip pastebi literatūrologas Vytautas Kubilius, "neįmanoma reikalauti iš autoriaus, kad jis turėjo būti toks ar anoks; neįmanoma patikrinti jo subjektyvaus potyrio, atmiešto kūrėjo išmonės, - kiek čia tiesos; neįmanoma išmatuoti jo savin sugertų kultūros vertybių dydžio". Susikaupusios nuoskaudos, nusivylimai, vidinė melancholija išsiveržė aštriais posmais, atspindinčiais savitai suprastą gyvenimo realybę:

Žemėj tokį pragarą atrasi,
Kad gyventi nenorėsi

        Fonetinė kun. Alfonso Šato eilėraščio sandara silpnoka. Pasigedau eufonijos - sklandaus, darnaus, lengvo, įtaigaus teksto skambėjimo. Kirčiai nėra tinkamai išdėstyti ir subalansuoti. Ne visada autorius išvengia sunkesnės artikuliacijos garsų susidūrimo. Tiesa, įtaigios akustinės vaizdo savybės, vykusi tikrovės imitacija. Kai kuriuose eilėraščiuose kalbos garsai grupuojami, juntama instrumentuotė, siekiant sukelti meninį įspūdį. Kartais sėkmingai vartojamos fonetinės figūros: aliteracija, asonansas, rečiau - onomatopėja. Kalbant apie eilėdarą, pirmiausia į akis krinta ritmo stoka. Vidinė eilučių organizacija, jų galūnių sąskambiai - rimai, strofika - taisytini. Lietuvių poezijai būdingas metrinis principas - kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų išdėstymo tvarka - ignoruojamas. Vis dėlto išvardintieji netobulumai nesumenkina poeto kūrybos. Vien dėl minties specifiškumo, ryškaus požiūrių asmeniškumo, spontaniško pokalbio su savimi laisvės, ypač įdomios leksikos, kun. Alfonsas Šatas atkreipia į save dėmesį. Sutikdami poeto lyrinį herojų išdrįskime pamatyti jį autoriaus akimis: kenčiantį, nuodėmingą, nelaimingą, tačiau šiek tiek išsaugojusį viltį.

        Poetinė leksika Norisi išsamiau aptarti poeto leksiką, nes kun. Alfonso Šato vartojami išsireiškimai be galo spalvingi ir unikalūs. Retai tokius atrasi. Analogų lietuvių literatūroje kaip ir neturime. Turtingas poetinis kunigo žodynas galėtų sudominti ne vieną kalbininką. Vaizduodamas veikėjų charakterius, laiko koloritą, įspūdžius, poetas nevengia archaizmų, svetimybių, paties sumanytų naujadarų, kitų "kalbos užribio" žodžių. Lyrinis herojus dažnai "pasvajų prikupęs", "nutvilęs", "paklaidūnas", "įsimiręs", "suguręs", "sutrimęs", "nuslopęs", "nepenas", "išbergžtas", "drybo kaip maita", "strampas", "rūsčiu išvėpęs", "apsusęs ir išlemęs", "įbingęs", "išliežtas" ir t.t. Autorius operuoja plačia bei nevaržoma leksikos priemonių sistema, apibūdindamas asmeninius išgyvenimus: "dingsau", "dingojau", "atgodau", "tvylinau", guosdamasis: "Gyvenimas pavirto man į gorę", "sukembo kojos", "akys blista", "Eini žeme nukaivintas", "nuspelgęs" ir pan. Kai kurių išsireiškimų prasmė apskritai sunkiai spėjama: nelabai aišku, kas yra "pajaurės", "dėsčias nuožmogio šventumas", "apluoka", "tytveikos", "maulės", "ėdrinės", "knypava". Sunku suprasti pasakymus: "iš titveikio prabilo timaras", "nepagalaulus", "tiukeno", "kukšteroje". Eilėraščiuose gausu vaizdinių epitetų: "nemarūnėj dvasioj", "ledų grėsli tvirtovė", "mintį ogią", "užgesęs žaidas", "žmonės kaip gyvėsiai", "pašankios kojos", "išdrikos laukinės gėlės", "šėlas vėjo", "stilbios rankos" ir t.t. Vartodamas metaforas, metonimijas bei tropus, sukurdamas atitinkamą kontekstą, poetas nutyli tikrąjį daikto ar veiksmo pavadinimą, jo vietoje pasakydamas pavadinimą ar dinamines aplinkybes to reiškinio, su kuriuo lygina: "kaip šešėlis pasgėrei", "Ji šviesuoja kaip pavasaris", "gražna prikupęs", "gyvenimas kaip laikas srava", "mintys kaip mirknelė spingso", "pasaulis sielą drengia", "Žmogaus gyvybės paslaptis už kryžių šių gyvena". Rinkdamasis veiksmažodžius poetas taip pat nepaiso kalbinių normatyvų: "lelijos baltos švykso", "Gi vasarojaus garbiniai klėtojas, plyti", "šviesuoja", "lengsta", "dingoja", "prašampa", "srava", "tiulena", "palaimi", "pasvido", "apsklostė", "žverbla sidabru", "niekia" ir t.t. Poetui būdinga praleisti raidę "i" žodžio šaknyje: "pasgenda", "paspuošus", "nuslenk", "pastikt", "pasgėrę", "pastraukei", "pasrodė", "suslieja", "pasryžęs", "nesryžtu" ir pan. Vartojami saviti daiktavardžiai: "atkvapas", "žverbla", "viltas", "galvonas", "blūdas", "žosmės", "daugis", "neprasmybė", "mirknelės", "gražna", "abuojybė", "veizolai", "potroškiai", "pagina", "įgeidis", "potekos", "dieveklis", "stybliai", "povyza", "žaidas", "apdavai", "skriauzna", būdvardžiai: "pastilgus", "sukembę", "pastilbę", "įsimirę", "prikupę", "pašankūs", "apklėstą", "pasmėlus", "sutrimę", "neaprėpsnus - ynas", "grėslią", "bėgščių", "įsmilus" ir t.t. Dėliodamas siužetus, perteikdamas veikėjų charakterius, autorius randa neįprastus, dažnai tik jam vienam būdingus, originalius palyginimus: "aušra vasnoti", "strazdas kliaugia", "pasvidus šypsos", "Girioje gegutė aisiai užkukuoja", "veidas prasijuoks", "noris atsikarti", "paslaptį atgosti", "ant žemės alko", "Be meilės viskas tau pasmėlo ir apkarto", "pasvajos nuėjo aitais", "vivingriai jis čiauskė", "gyvenimas juos gelnija", "žodžiai potekom srovena", "saulės žeismą". Herojus "nramina", "neatgodo", "aukavo", "gurkė", "pasges", "prašapo", "kraigliojo", "šviesavo", "kniauskės", "niekė" ir t.t. Nusakydamas laiką poetas retsykiais pavartoja tarmiškąjį "dabartės", vaizdingus prieveiksmius "spingiai", "smyliai" ir pan. Nedrįsčiau tvirtinti, kad kun. Alfonso Šato poetinis žodynas griežtai nusikalsta kalbiniams normatyvams. Juk grožinė kalba operuoja plačia ir įvairia menine leksikos priemonių sistema, remiasi ne tik bendrinės kalbos, bet ir tarmių leksika, socialine bei istorine žodžių įvairove.

        Lyrinis herojus Pagrindinis kun. Alfonso Šato poezijos herojus bei įžvalgų objektas - žmogus. Jis, tarsi visos kūrybos kodas, centrinė ąšis, apie kurią sukasi minčių pasaulis. Visų pirma jam skiriamas gausiausias eilių pluoštas: "O tu gi žmogui žodį, giesmę, himną kūrei..." arba "Himną žmogui dievišką sukūrei... / Kiek gražiausių posmų jam nupinta" Poetui rūpi žmogaus gyvenimas ("Jis mano nemigo naktų malda brangiausia"), dvasinis pasaulis, patirtys: "Žmogaus širdin įdiegti savo gyvą žodį trokšti".
        Žmogus atkakliai keliauja iš vieno eilėraščio į kitą, labai spalvingas ir prieštaringas, nuodėmingas - "Kaip žemės bjaurata, kaip išdarka, kaip nuožmogis užgesęs" - dažniau kenčiantis, rečiau besidžiaugiantis, pilnas disharmonijos:

Žmogus išpaikęs - didelė kvailystė;
Žmogus galiūnas - kaip žmonių engėjas;
Žmogus turtuolis niekadėju tampa;
O mokytas žmogus gyvena kaip nemokša.

         Poetas retai sutinka gerą žmogų. Žmogus apnuodytas pasaulio: "Pasaulis tau kaip nuodėmė širdin įgylė". Gal dėl to sutiktasis žmogus poeto širdy dažniausiai gimdo konfliktą, negatyvų vertinimą:

Ieškai, kas tave nupuolusį prikeltų,
Kas, kaip motina nuplautų numazgotų, -
O randi gi žmogų, nuodėmingą, kaltą,
Tuščią, paiką, dygų kaip akuotai...

Atrodytų, kad žemiškasis gyvenimas, kol žmogaus dvasia tebėra kūne - neišvengiamas blogis:

Žmogaus būtybėje daug pikto slypi.
Gi kūnas tai didybės nupuolimas

        Kaip jau buvo pastebėta, poetas neapsiriboja vien apibendrinančiais žmogaus gyvenimą teiginiais. Jo posmai apima pačias įvairiausias sritis. Štai, viename eilėraštyje pagerbdamas blaivybės puoselėtoją vyskupą Valančių, kitame rūsčiai kritikuoja poetą, pakliuvusį į alkoholio pinkles: "Ak, vargas, kam kūryba - alkoholiniai mėgėsiai".
        Dėliojant kun. Alfonso Šato lyrinio herojaus charakterio mozaiką randi visko. Poetas, ko gero, pasiduodamas akimirkos išgyvenimo sugestijai, nusprendžia, kad "Reikia bėgti nuo žmonių - jie širdį gildo", kadangi "Žmogus kaip nepranti būtybė".
        Prisimindamas iš svetur atėjusius ir saviškius tėvynės okupantus, suprasdamas, kad "Daug žmogus pasauly turi priešų", poetas, polemizuodamas su priešininkais, retoriškai klausia, "Kodėl tauta pagimdo didvyrius ir niekadėjus?.." ir skundžiasi:

Jie žudo seną, jauną ir negimusį vaikelį
Jie žudo arklį, miško medį, kryžių pakelės
Jie žudo kaimo pirkią, dainą, akmenį, takelį
Neliks nei sesės, nei bernelio, nei darželyje gėlės

         Apgailėtinai atrodo nusenęs žmogus: "Rėpsojai tu kaip apkerpėjęs žuolis...", jo "Dvasioje lyg graudulinė žvakė blėsta". Kalbėdamas apie senatvę poetas teigia: "O ji vos kėžlina pasmėlus ir nuspelgus". Senų "malda kaip priešmirtinė gorė". Todėl ir "Gyvenimas - kaip akmeninis kryžius", - apibendrina poetas, ir, tarsi cituodamas Senojo Testamento Patarlių knygą, filosofiškai priduria, net ir jaunystėje neįžvelgdamas būties kokybės:

Viskas juk pasauly - didelė tuštybė
Jaunos svajos - didelė apgaulė.

        Negalima beatodairiškai tvirtinti, kad poeto herojus vien tik blogas. Jis visuomet turi galimybę keistis, tobulėti, augti. Poetas šio proceso vyksmui nubrėžia gaires: norėdamas augti herojus privalo išsižadėti šios žemės, kartais net niekinti ją ("Šventieji į palaimą žemės spjauna"), kilti iš nuodėmių, o prasmės ieškoti amžinosiose vertybėse. Tada prasideda asmenybės permaina:

Dievas dvasioje žmogaus nušvinta,
Kai žmogus iš nuodėmių pakyla.
Įvykus permainai, žmoguje atsiveria gėris:
Žmogaus būty yra viena vertybė -
Tai dieviškos minties grūdelis,
Tai jis kaip Dievo žodis žiba, -
Jis kuria, gimdo ir gyventi duoda galios.

         Taigi, poetas pripažįsta, jog ne viskas, kas susiję su žmogumi, tėra vien blogis. Autorius pastebi: "Žmogus sukurtas, kad mylėtų". Išties, mes visi svajojame kada nors sutikti tokį asmenį, kuriam išdrįstume atsiverti, kuris išklausys bei supras, mokės klausytis ir išgirs net tai, kas liks neišsakyta. Tačiau kur rasti tą ypatingą asmenį? Kur rasti meilę? Anot poeto, tobuliausiai žemiškąją meilę įkūnija moteris:

Ak, meilė moteries! Dėl jos gyventi verta!
Dėl jos žmogus palieka viską.
Kas randa ją, tas randa brangų lobį...
Tas randa grožį, laimę ir gyvybę...

Moteris ypatinga: "Kiek moteryje grožio slypi paslaptingo!" Lyrikoje, skirtoje moteriai, poetas tarsi registruoja įkvėpimą gimdančių įspūdžių šaltinius.
        Tačiau ne tik moterimi žavisi poetas. Per lyrinį herojų jis išreiškia susižavėjimą gamta ir stebi, kaip "Saulė, žvaigždės ir mėnulis ežere svajoja", džiaugiasi gamtoj ramybę radęs: "Tvilai įsimiręs į tą pasakišką grožį".
        Gamtos tematika sueiliuotuose kun. Alfonso Šato posmuose retsykiais juntama lietuvių klasikinės poezijos įtaka. Eilėraštyje "Žydinti žemė" savaip pakartojamas Antano Vienažindžio išsamus pasakojimas apie žydinčių gėlynų įvairovę. Tarsi iš tolo girdimi Antano Baranausko, Maironio ar, kun. Alfonso Šato laikais pogrindyje platinamo, Bernardo Brazdžionio eilučių aidai. Nevengia poetas pažvelgti į kūriniją šv. Pranciškaus akimis, nes toks žvilgsnis leidžia išvysti Kūrėjo Genijų. Žmogus, ypatingai šv. Pranciškaus asmenyje, rodo, kad "tebedūsaujančioje ir tebesikankinančioje" kūrinijoje visuomet įmanoma perskaityti Kūrėjo laišką žmogui. Todėl šv. Pranciškus švelniais mažybiniais vardais kreipdamasis į gamtą bei jos reiškinius, suvokdamas save kaip mažutėlį, savotiškai susitapatina su kūriniais ir prabyla į juos kaip į brolius bei seseris. Kūriniuose aukštindamas Kūrėją šv. Pranciškus "vaduoja kūriniją iš pragaištingos vergovės". Tą patį galime jausti skaitydami ir kun. Alfonso Šato poeziją apie žmogų pakerėtą gamtos grožio.
        Neatsiejamai nuo gamtos grožio bei santykio su žmonėmis, poetas prisimena vietas, kuriose dirbo ar lankėsi. Tai Kernavė, Giedraičiai, Dubingiai, Kirdeikiai, Josvainiai, Šiluva, Skudutiškis, Jieznas ir t.t. Čia jis sutinka idealizuojamą kaimo žmogų:

Kaimas - branduolys tautos buvimo:
Jis ir tautą, jis ir laisvę, jis ir kalbą gina.
Kuria meną, mintį, pasaką ir dainą...

Poetas, nuolat dirbęs kaimiškose parapijose, nors daugelyje eilėraščių aštriai kritikuoja ten pastebėtas blogybes, vis dėlto, piešdamas toli siekiančią istorinę panoramą, prisimindamas laikus, kai "Dvarai ir ponai niekė tautą savo", daro išvadą:

Gyva tauta gyvena kaimo lūšnoj varganoj;
Jinai gyva milžinkapių kalnely;
Jinai gyva šventovėje, giesmėj, dainoj;
Gyva ji kryžiuje prie kelio.

        Patriotiniai motyvai nėra reti kunigo Alfonso Šato kūryboje. Kaip ir visoje lietuvių literatūroje, jau nuo tautinio atgimimo laikų, nė vienas eiliuojantis kunigas nevengė kalbėti apie lietuvybę. Poetiniame žodyje gvildenamos tautos likimo problemos, kurių neaplenkė ir mūsų aptariamas autorius. Tačiau priespaudos metais, išbandymų valandomis, ne visuomet užtenka jėgų tikėti ir viltis. Kunigai poetai sprendžia ir šią problemą. Dievą jie nurodo kaip stiprybės šaltinį: "Meldžiasi žmogus ant Dievo pėdsakų suklupęs..." Juk, kaip įtaigiai pastebi Alfonsas Šatas,"Lietuvis širdimi už kryžiaus laikos". Dievą surasti nėra sunku: "Tau kiekvienas sutvėrimas kalba apie jo didybę". Jo tokia šildanti artuma:

Dievas taip arti, kaip tavo žodis,
Kaip poezija, kaip menas, kaip tamsoj mirknelė.

        Todėl ir džiaugsme, ir varge žmogus turi iš ko semtis jėgų. Dievas yra gyvenimo šaltinis, ir, kalbant apie visa apimančią Dievo artumą, norima pasakyti, kad ji yra tikrojo džiaugsmo versmė. Todėl neatsitiktinai, apibendrindamas savo kaip žmogaus gyvenimą, nors ir skausmingą, komentuodamas pats save, poetas daro išvadą:

Gyvenimas praėjo prie altoriaus.
Džiaugies - ne veltui gyvenai.

Kun. Valerijus RUDZINSKAS
Literatūrologijos magistras
 
Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL