Bendruomenes arbatas galite įsigyti čia.
Paremkite 2 procentais Aludarių gildija
 
MUMS BRANGUS JO ŠVIESUS ATMINIMAS
 
 

Br. klr. Donato ŠUKIO pamokslas, pasakytas Nemunaičio bažnyčioje 2004 m. liepos 9 d., minint br. Giedriaus MILIAUSKO mirties 30-ąją dieną.

Šiandien susirinkome prisiminti mums visiems brangų brolį Giedrių, kurį Viešpats prieš mėnesį pasišaukė iš šio pasaulio.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų - labai žiauru ir neteisinga, kad toks jaunas žmogus yra atimtas iš šio pasaulio ir paguldytas į šaltos žemės gelmes. Tačiau tai tik pirmo žvilgsnio apgaulingas atspindys, būdingas žmogui, netikinčiam ir prisirišusiam prie šio pasaulio kintamumo bei materialumo. Vis dėlto nekyla abejonių, kad čia susirinkusieji tikrai nėra linkę taip manyti, nes dalyvaujame bendroje maldoje už br. Giedrių, kuris praėjusių metų birželio mėnesį savo gyvenimą atidavė į Viešpaties rankas, pasišvęsdamas Pilnų namų bendruomenės vykdomai misijai ir bendram gyvenimui su kitais broliais.

Gerai prisimenu pirmuosius br. Giedriaus žingsnius mūsų bendruomenėje. Tai buvo gyvenimo bei šiuolaikinės visuomenės sužalotas jaunuolis, trokštantis pasikeisti, jaučiantis Viešpaties kvietimą kurti gėrio darbus. Jis suvokė, jog Viešpats, apaštalo Pauliaus lūpomis, kiekvieną žmogų kviečia gyventi atnaujintą gyvenimą.

Žinoma, tam kad gyventume atsinaujinę, turime patirti įvairiausius išbandymus ir nutyrinimus, kaip girdėjome pirmajame skaitinyje iš Išminties knygos: „Dievas juos bandė ir tinkamus rado. Jisai juos ištyrė lyg auksą lydykloj ir priėmė juos tartum atnašą brangią“, nes Dievui reikia patikimų ir stiprių žmonių, kurie, viską palikę, galėtų pasitarnauti silpnesniems ir labiau sužalotiems žmonėms. Tokį nutyrinimą turėjo pereiti ir br. Giedrius, gyvendamas bendruomenėje. Tačiau mes galime dėkoti Dievui, kad Jis įžvelgė Sau patinkančią atnašą br. Giedriaus asmenyje ir leido jam atrasti savyje jėgų, idant galėtų prisidėti prie šioje bendruomenėje atliekamo Viešpaties darbo. Daug kartų br. Giedrius mums visiems buvo geras pavyzdys, nes mokėjo atverti savo meilę čia atvykusiems ir pagalbos reikalingiems žmonės tiek geru žodžiu, tiek darbu. Be to, kiek galėdamas, visame kame stengėsi padėti bendruomenės įkūrėjui, rodydamas jam ne tik didelį pasitikėjimą, prieraišumą, paslaugumą, bet ir meilę. Sunkią valandą ieškodavo įkūrėjo paguodos, suraminimo, atverdavo jam širdies paslaptis. Ne retai ir pats rasdavo paguodos žodžių rūpesčių nualintam įkūrėjui, broliams ar atliekantiesiems reabilitaciją.

Gyvenimo bendruomenėje metu br. Giedrius atskleidė daug puikių dovanų, gautų iš Dievo. Gera buvo matyti br. Giedriaus nuolankumą ir jautrią širdį. Tikrai manau, kad jis savo širdyje gerai suvokė didžią tiesą, kurią girdėjome šiandienos psalmėje: „Viešpatie, aš tavo tarnas. Tu mano pančius sutraukei“. Kaip ir daugelis mūsų br. Giedrius tikrai nebuvo tobulas žmogus, tačiau manau, jog jam buvo gerai žinomi psalmės žodžiai: „Jis nuolankiuosius globoja. Silpnas buvau jis mane išvadavo“. Tikiu, kad pastarieji žodžiai teikė jėgų br. Giedriui nepalūžti, išlaikyti tikėjimą, viltį ir meilę, einant nelengvu tarnystės keliu. Buvo gera matyti, kaip br. Giedrius noriai dalyvaudavo bendruomenės maldose, iš kurių semdavosi dvasinio peno bei atgaivos sielai. Džiugu prisiminti, kaip jis, naujai į bendruomenę atvykusiems žmonėms, padėdavo mokytis skaityti brevijoriaus maldas. Be abejo, br. Giedrius, Dievui padedant, o ir savo pastangomis, buvo padaręs didelę pažangą dvasiniame gyvenime. Ne retai sugebėdavo atsisakyti savęs, tam kad pasitarnautų Kristui, trokštančio ir alkstančio žmogaus asmenyje.

Dėl to tikime, jog jis iki pat paskutinės savo gyvenimo akimirkos suprato, kad, atsisakant savo senojo gyvenimo būdo ir stengiantis kuo labiau pasitarnauti artimui, kraunasi nenykstančius turtus Dangaus karalystėje. O tai mums padeda aplenkti šiame gyvenime nuodėmės spendžiamas pinkles. Juk tą mums byloja ir apaštalas Paulius savo laiške Romiečiams: „Mes žinome, kad mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes toliau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės”.

Šis apaštalo teiginys tinka ir mums, gyviesiems, norintiems pasikeisti ir nuodėmingąjį žmogų nukryžiuoti kartu su Kristumi, tam, kad galėtume atpažinti savo pašaukimą bei jo prisilaikydami pajėgtume kuo tobuliau gyventi. Aišku, tai visiškai tinka mūsų brangiems mirusiesiems, užmigusiems Viešpatyje, kurių išties nebegali paliesti jokia nuodėmė ir kurie jau dabar regi Dievą veidas į veidą, gėrisi Juo ir patiria džiaugsmą bei laimę Viešpaties akivaizdoje.

Pilnų namų bendruomenės brolių atmintyje ilgai išliks br. Giedriaus besišypsančios akys, kuriose žibėjo gyvenimo ugnelė, jo karštas užsidegimas diegti pozityvias naujoves bendruomenės veikloje. Drįsčiau tvirtinti, kad jis stačia galva, didžiulio entuziazmo ir suvalkietiško užsispyrimo skatinamas, nenuleisdamas rankų, nerdavo į naujų sumanymų diegimą.

Kaip pasakojo vienas iš čia esančių brolių, jam tik atvykus į bendruomenę, vienas pirmųjų priėjo br. Giedrius. Pakalbino, paaiškino bendruomenės tvarką, galų gale net piešti padėjo, padrąsino, buvo tiesiog angelas sargas pirmosiomis atvykimo dienomis. O tai labai svarbu ir labai daug, kad naujai atvykęs žmogus bendruomenėje pasijustų saugiai, kaip savo tikruose namuose. Šiuo atveju galima tvirtinti, kad minėtam broliui br. Giedrius padėjo atrasti pašaukimo kelią. Tuomet, pats dar nedavęs vienuoliškų įžadų, jis jau buvo numiręs praeitam gyvenimui.

Su didele šiluma prisimename dvasinę br. Giedriaus pažangą. Jis išmoko kitą išklausyti, ypač besivaduojantį iš priklausomybių. Deja, negalėčiau pasigirti, kad aš pats turėčiau tiek švelnumo, kiek turėjo br. Giedrius. Jis mokėjo būti ir geras, ir švelnus, jautriai prieidamas ne prie vieno, patiriančio vienokį ar kitokį vidinį skausmą. Atjautos jam niekuomet netrūko. Br. Giedriaus širdis mokėjo užjausti ir paguosti tuos, kurie jautė nerimą ar baimę, stengiantis keisti savo gyvenimo būdą. Br. Giedrius turėjo drąsos pats, todėl galėjo padrąsinti žmones, ne pilnai pasitikinčius savo jėgomis, žengiant sveikimo keliu. Tačiau nuostabiausia, kad br. Giedrius, iki atvykimo į mūsų bendruomenę ne itin rūpinęsis pažinti Dievą ir Jam tarnauti, čia gyvendamas, atpažino savo pašaukimą ir išdrįso pažadėti Viešpačiui vienuoliškų evangelinių patarimų laikymąsi bei ištikimybę Jam.

Šiandienos Evangelijoje girdėjome tokią mintį: „Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“. Kaip tas apmiręs kviečio grūdas, br. Giedrius davė daug vaisių, regimų ir neregimų žmogaus akiai. Jo vaisiai liko ne tik tapytuose paveiksluose, fotojuostoje sustabdytose akimirkose, kiemo ir parko kertelėse, kur prisilietė jo ranka, bet svarbiausia – bendruomenės įkūrėjo ir brolių širdyse, o taip pat daugelio pas mus gyvenusių žmonių atminty. Ne tik kasdienėje maldoje prisimename tave, br. Giedriau. Tave mums primena suolas koplyčioje, žvakės liepsnoje regime tave, o keldami akis į dangų žinome, kad tu ten - kažkur aukštai šviesoje, žvelgi į mus, saugai, globoji ir užtari prieš Aukščiausiąjį. Ne, tavo misija kartu su žemiškuoju gyvenimu nenutrūko ! Ji tęsiasi, o žemiškieji rūpesčiai jos netemdo. Dabar tavo tarnystė tobula ir pagerbta, nes Evangelijoje Kristus mums yra pažadėjęs: „Kas nori man tarnauti, tegul seka manim: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“

Todėl mes tikime, kad br. Giedrius šiandien savo užtarimu padeda kasdienybėje atrasti daug Dievo mums siunčiamų dovanų, o būnant kartu, patirti laimę ir džiaugsmą. Amen.


Br. klr. Donatas ŠUKYS

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL